Kulkšnė
Astragalus | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Saldžialapė kulkšnė (Astragalus glycyphyllos) | ||||||||||||||||
Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
|
Kulkšnė (Astragalus) – pupinių (Fabaceae) šeimos Faboideae pošeimio augalų gentis.
Daugiamečiai žoliniai augalai.
Stiebas apaugę plaukeliais.
Lapai neporiškai plunksniški.
Žiedai sutelkti kekėse, išaugusiose lapų pažastyse.
Ankštys įvairių formų, su išilginėmis pertvaromis.
Nuodingumas
redaguotiVisas augalas nuodingas, turi indolizidinio alkaloido svainsonino (swainsonine), kuris inhibuoja lizosominę alfa-manozidazę (lysosomal alpha-mannosidase).
Žmonių apsinuodijimai nėra tinkamai kliniškai aprašyti, tačiau gyvūnų apsinuodijimai yra aprašyti neblogai. Gyvuliai, priėdę kulkšnės, apsinuodija svainsoninu, kuris sukelia lizosomų pritvinkimą (lysosomal storage disease), kuri pasireiškia kaip lokoizmas (angl. locoism). Lokoizmo simptomai: hiperaktyvus ir agresyvus elgesys, pastirusi nerangi eisena, traukuliai, mažėjanti judesių koordinacija, silpnumas ir mirtis. Lokoizmu susirgti gali gyvuliai priėdę kulkšnių ar drugišių (Oxytropis) bei sukučių Ipomoea carnea, kadangi šie augalai irgi turi svainsonino.
Kulkšnė Astragalus membranaceus žolinėje medicinoje naudojama virusiniam miokarditui gydyti.
Rūšys
redaguotiGentyje yra apie 1600-2000 rūšių.
Lietuvos kulkšnės
redaguotiLietuvoje auga 5 rūšys:
- Smiltyninė kulkšnė (Astragalus arenarius)
- Ilguolinė kulkšnė (Astragalus cicer) Įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą
- Juodadantė kulkšnė (Astragalus danicus)
- Saldžialapė kulkšnė (Astragalus glycyphyllos)
- Graužyninė kulkšnė (Astragalus onobrychis)
-
Ilguolinė kulkšnė
(Astragalus cicer) -
Juodadantė kulkšnė
(Astragalus danicus)
Nuorodos
redaguoti- Nelson LS, etc (2007) Handbook of Poisonous and Injurious Plants. p. 86-87 [straipsnelis „Astragalus species“]