Apskaitos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Apskaitos istorija siekia iki 4000 m. pr. m. e., kai buvo pradėta registruoti finansines ir kitas operacijas. Maždaug tuo metu įvairūs apskaitos būdai į Europą atkeliavo iš Indijos, Kinijos ir arabų šalių.

Manoma, kad apskaitos užuomazgos atsirado dar pirmykštėje santvarkoje. Tada kiekvienas žmogus atsimindavo, kiek ir ko jisai turi. Atsiradus gentims, svarbesnius procesus pradėjo registruoti ir analizuoti genčių vadai ir, tuo remdamiesi, priimdavo sprendimus. Kuo didesnis tapo darbų pasidalinimas ir daugiau atsirasdavo bendro inventoriaus, tuo svarbesnė tapo apskaita.

Labai didelę reikšmę apskaitai atsirasti turėjo amatų, žemės ūkio darbų ir prekybos atsiradimas. Plėtojantis ūkiui, atsirado raštas, skaičiai ir pati apskaita. Apskaita ir organizacinis darbas neatskiriami, nes ūkinių operacijų registravimas ir sisteminimas sudaro galimybes priimti sprendimus, duoti nurodymus ir kontroliuoti jų vykdymą.

Tobulėjant apskaitos technologijoms ir kylant pragyvenimo lygiui didėjo apskaitos reikšmė.

Apskaita vergovinėje santvarkoje

Apie apskaitą yra išlikę duomenų senojo Egipto, Babilono, Romos, Graikijos, Izraelio, Urartų, Finikijos, Persijos, Indijos, Centrinės Amerikos ir kitose valstybėse. Daugiausiai duomenų apie apskaitą yra išlikę senovės Graikijoje ir Romos imperijoje.

Graikijoje buvo keturi apskaitos objektai: prekių apyvarta, banko indėliai, gyventojų ir šventyklų turtas. Didžiausią įtaką apskaitos atsiradimui ir plėtojimuisi senovės Graikijoje turėjo bankų veikla ir spartus pramonės bei prekybos tobulėjimas. Senovės Graikijoje 420 m. pr. m. e. buvo išleistas Atėnų pinigų įstatymas, kuriame nurodyta, kad miestuose kaldinantieji savo sidabrines monetas ir nesinaudojantys Atėnų monetomis, svoriais ir matais, bus baudžiami. Šiame įstatyme numatyta, kad kitų valstybių monetos turėjo būti pajamuojamos sudarant specialų sąrašą.

Didelį vaidmenį senovės Graikijos apskaitai turėjo šventyklos ir bankai. Kai kurių šventyklų ir gerai įrengtų bankų apskaitos duomenys buvo skelbiami viešai. Apskaitos duomenims skelbti buvo naudojamos medinės ar marmurinės lentelės, ant kurių buvo rašoma įrėžiant ar užrašant dažais. Apskaitos duomenis kontroliavo specialūs asmenys – evzinai ir logistrai. Senovės Romoje buvo išvystyti registrai. Romos imperijoje buhalterinės apskaitos knygos buvo naudojamos tiek provincijose, tiek imperatoriaus rūmuose, turėjusiuose savo apskaitos skyrių. Jame dirbę kasininkai ir sąskaitininkai buvo vadinami logografais. Romėnų pirkliai turėjo įrengtus kambarius, kuriuose buvo vedamos namų ūkio pajamų – išlaidų knygos.

Romos imperijoje buvo siekiama nustatyti ūkinės veiklos rezultatus. Tai buvo daroma inventorizuojant turimą turtą. Romėnai turėjo dvi inventorines knygas: brevarium (brevarium imperi) ir libellum. Pirmoje knygoje buvo apskaitomas valstybei priklausantis turtas: miškai, bankai, armija ir kt., o antroje – privatiems asmenims priklausantis turtas. Renkamų mokesčių apskaitai buvo statomi specialūs namai – pajamų vilos.

Iš Romos imperijos laikų yra išlikę apskaitos terminai, pvz., aria – kasa, ratio – sąskaita, liber – knyga, nomen facere – įrašyti straipsnį arba skolą į knygą ir kt. Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje buvo naudojamos matų ir svorių sistemos, sukurti pirmi skaičiavimo prietaisai, romėniškoji numeracija. Apskaitoje pradėta nurodyti, kas ir kokias išlaidas padarė. Senovės Graikija ir Romos imperija turėjo didelės įtakos apskaitos raidai kitose senovės valstybėse.

Apskaita feodalizmo epochoje

Žlugus Romos imperijai, žlugo ir vergovė bei klestėję amatai. Savo ruožtu suprastėjo ir išsivysčiusi apskaita. Maždaug apie XI–XV a. nuo žemės ūkio atsiskyrė amatai, pradėjo plėtotis miestai, prekyba, amatai ir pinigų sistema. Tuomet atsigavo apskaita bei buvo pradėtas naudoti dvejybinis įrašas.

Svarbų įnašą į apskaitą įnešė krikščioniškoji bažnyčia, užsiiminėjusi ūkine veikla, bankininkyste, prekyba. Daugelyje knygų buvo chronologiškai registruojamos operacijos. Pagrindinis apskaitos objektas buvo skolos. Atidavus skolą įrašas būdavo išbraukiamas, bet tai buvo labai nepatogu, ypač jei skola buvo atiduodama dalimis, todėl buvo pradėta chronologiškai registruoti ir skolos atidavimą. Paprastai įrašai būdavo rašomi juodraštyje – atminčiai. Iš čia atsirado atmintinės knyga arba memorialias (lot. „memoria“ – atmintis). Būdavo naudojamos įrašų formulės, pvz., „cia dato“ – „jis davė mums“, „diabire“ – „jis privalo turėti“ ir pan. Asmenims, su kuriais buvo dažnai vykdomos ūkinės operacijos, knygose buvo skiriami atskiri puslapiai.

Feodalizmo laikotarpiu pradėta naudoti arabiškoji skaičių sistema; knygų spausdinimo išradimas skatino apskaitą. Sparčiai tobulėjo apskaitos knygos ir jose daromų įrašų technika. Ypač plačiai buvo naudojamos įvairios knygos Italijoje. Pajamas pradėta rašyti vienuose knygos puslapiuose, išlaidas kituose. Apskaitos knygos skyrėsi pagal įrišimo būdą ir spalvą. Pvz., buvo žinomos Juodoji knyga, Baltasis pirmasis sąsiuvinis, Geltonoji antroji knyga ir t. t.

Feodalizmo epochoje atsirado dvejybinis įrašas. Akivaizdžiausias dvejybinio įrašo pavyzdys aptiktas Genujoje 1340 m. komunos apskaitos knygose. Debeto sumos buvo nurodomos taip: kairėje lapo pusėje buvo rašomi žodžiai: „jis mums skolingas“ (debenti nobis), toliau buvo rašoma „taip pat“ (item). Kredito sumos buvo rašomos dešinėje pusėje: „mes gavome“ (recepimus). Taigi kiekvienas įrašas buvo koresponduojančių sąskaitų debeto ir kredito dalyse.

Pirmą kartą užsiminta apie dvejybinį įrašą Luko Pačiolio 1494 m. Venecijoje išleistoje knygoje „Suma de aritmetica, geometria, proportion et proportionalita“ (Aritmetikos, geometrijos, mokymo apie proporcijas ir santykius visuma). Jos vienuoliktame skyriuje „Traktatas apie sąskaitas ir įrašus“ aprašyti bendri apskaitos vedimo principai, kurie neprarado aktualumo ir šiais laikais.

Kai kurie autoriai apskaitos pradininku laiko italų mokslininką B. Kotruli. Jis 1458 m. parašė knygą „Apie prekybą ir sumanų pirklį“, tačiau jo knyga buvo išleista tik 1573 m. Vokietijoje. XVI a. pabaigoje pradėtos steigti ypatingos mokyklos apskaitai studijuoti: (Dancinge 1570 m., Niurnberge 1583 m., Hamburge 1594 m.). Pirmieji šių mokyklų mokytojai Gesenas ir Gamerfilderis parašė vadovėlius. Prancūzas Ž. Savari pirmas įrodė būtinumą naudoti pagalbines knygas, atskirti sintetinę ir analitinę apskaitą.

Apskaitos raida kapitalistinėje santvarkoje

Kapitalistinėje santvarkoje toliau vystėsi ir sudėtingėjo gamyba, didėjo konkurencija, kūrėsi stambios įmonės, todėl dar labiau sustiprėjo apskaitos svarba.

Svarbiausias kapitalizmo epochos apskaitos bruožas – jos detalizavimas, įvairių techninių priemonių naudojimas apskaitos operatyvumui didinti. Susikūrė tvirta sintetinės ir analitinės apskaitos sistema. Ją pirmą kartą teoriškai pagrindė italų mokslininkas D. Čerboni.

Kapitalistinėje santvarkoje padažnėjo žmonių surašymai, pradėtas masinis gamybos stebėjimas. Taip atsirado statistinė apskaita.

Gamybos išlaidų buhalterinės apskaitos pagrindai pirmą kartą buvo išdėstyti XIX a. antroje pusėje prancūzų mokslininko A. Giblo. Jis pirmasis pasiūlė savikainos skaičiavimo metodiką.

Rusų mokslininkas N. Lunskis pirmasis išsamiai apibūdino balanso aktyvą ir pasyvą. Jis nurodė, kad aktyvas visada turi būti lygus pasyvui.

L. Pačiolio pasiūlyta apskaitos forma pradėta vadinti Senąja italų forma. Remiantis prancūzo Ž. Savari ir italo F. Garatti idėjomis sukurta Naujoji italų apskaitos forma.

1797 m. E. Degaržė (tėvas) sukūrė amerikietiškąją buhalterinės apskaitos formą. Jos pagrindinis privalumas yra tas, kad visos operacijos sintetinėje apskaitoje atvaizduojamos vienoje Didžiojoje Knygoje (žurnale). Ji buvo patogi ūkiams, naudojusiems nedaug sąskaitų. Vokietis F. Gelvig 1774 m. Didžiąją knygą padalino į du žurnalus. Prancūzo Ž. Diumaršė sukurtoje sistemoje vietoje vieno ar dviejų buvo naudojama daugybė žurnalų.