Apladadas
Apladadas – viena iš audros dievybių asirų ir vakarų semitų mitologijoje. Dievavardis dar buvo užrašomas dDUMU.UŠ dIM arba dAdIM („Adado sūnus“).[1] Apladado sutuoktinė – deivė Gabra.[2]
Minimas Naujosios Asirijos karalystės laikų tekstuose (pradedant VIII a. pr. m. e.). Aptikta nemažai asirų bei aramėjų asmenvardžių, kurių dėmuo yra šios dievybės vardas. Iš to sprendžiama, kad Apladado kultas labiausiai paplitęs buvo šiaurinėje Mesopotamijoje ir Sirijoje. Apladado šventyklų būta Kannu vietovėje, kaip manoma, įsikūrusioje į rytus nuo Tigro upės, Suhio regione (ties Eufrato vidurupiu), o vėlesniais laikais – Dura-Europe.[1]
Beer Ševoje aptiktas Apladadui dedikuotas antspaudas. Manoma, kad jis iš pradžių buvo saugomas Anato vietovėje (Suhio regionas) stovėjusioje šio dievo šventykloje. 613 m. pr. m. e. Suhį nukariavo Nabopalasaras, o Beer Ševa galėjo būti nukariauta Nabuchodonosaro II 586 m. pr. m. e., kuomet užimta Jeruzalė. Teigiama, kad Beer Ševoje galėjo būti dislokuoti kareiviai iš Eufrato vidurupio regiono ir būtent taip antspaudas atsidūrė šiame mieste.[2]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 10. ISBN 9781134641024.
- ↑ 2,0 2,1 Edward Lipiński, Karel van Lerberghe. Immigration and Emigration Within the Ancient Near East: Festschrift E. Lipiński. Peeters Publishers, 1995, p. 354.