Antologija

Antologija (gr., iš άνθος (anthos) 'gėlė', λέγειν (legein) 'skaityti, rinkti, kalbėti') – skirtingų autorių (paprastai to paties regiono, laikotarpio) tekstų arba tam tikros temos literatūros, muzikos arba vaizdinių kūrinių rinkinys. Specifinė antologijos forma yra skaitinių knyga.

Teminės antologijos

Paprastai antologijos skiriamos tam tikrai temai. Kūriniai gali būti grupuojami pagal įvairius kriterijus:

• Panašaus žanro ar tipo meno kūriniai: posakiai, kriminaliniai romanai, novelės, kelionių aprašymai, meilės dainos, fantastinė grafika, lietuvių liaudies pasakos,
• tam tikro laikotarpio autoriai: XX a. prozininkai, Senovės Romos istorikai ir pan.,
• tam tikro regiono menininkų darbai: persų lyrika, prancūzų impresionizmas, skandinavų legendos, bulgarų liaudies dainos.

Antologijų istorija

Pirmieji epigramų rinkiniai atsirado helenistinėje epochoje. Vėlyvaisiais viduramžiais Europoje atsirado lotyniškos lyrikos rinkiniai, pvz., „Carmina Burana“. Erazmo Roterdamiečio išleistas sentencijų rinkinys A„dagiorum Collectanea“ (1500 m.) turėjo didaktinę funkciją. Terminas itin paplito XVIII a., taikytas apibūdinant ir pasakojimų, epigramų rinkinius bei kt.

Lietuvoje

Pirmoji lietuviška antologija – L. Jucevičiaus parengtas vertimų rinkinys „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų“ (1837 m.). Pirmoji lietuvių rašytojų kūrybos antologija – gamtinės poezijos rinkinys „Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“ (1911 m., 2-asis leidimas 1920 m., sudarė Liudas Gira).