Aleksandras III
Imperatorius Aleksandras III (rus. Александр III Александрович, 1845 m. kovo 10 d. Sankt Peterburge – 1894 m. lapkričio 1 d. Livadijos dvare Kryme) – Rusijos imperatorius, Lenkijos Karalius ir Suomijos didysis kunigaikštis nuo 1881 m. kovo 13 d. iki savo mirties 1894 m. lapkričio 1 d.
| Aleksandras III | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Rusijos imperatorius | |||||||||||
| |||||||||||
| Aleksandro III portretas, nutapytas Ivano Kramskojaus | |||||||||||
 | |||||||||||
| Gimė | 1845 m. kovo 10 d. Sankt Peterburgas | ||||||||||
| Mirė | 1894 m. lapkričio 1 d. (49 metai) Livadija, Krymas | ||||||||||
| Palaidotas (-a) | 1894 m. lapkričio 18 d. Petropavlovsko tvirtovė, Sankt Peterburgas | ||||||||||
| Tėvas | Aleksandras II | ||||||||||
| Motina | Marija fon Hesė (Marija Aleksandrovna) | ||||||||||
| Sutuoktinis (-ė) | Dagmara (Marija Fiodorovna) | ||||||||||
| Vaikai | Nikolajus II Aleksandras Aleksandrovičius Georgijus Aleksandrovičius Ksenija Aleksandrovna Michailas Aleksandrovičius Olga Aleksandrovna | ||||||||||
 | |||||||||||
| Valdė | 1881 m. kovo 13 d.-1894 m. lapkričio 1 d. | ||||||||||
| Karūnavimas | 1883 m. gegužės 27 d. [pagal J.K.: gegužės 15 d.] | ||||||||||
| Pirmtakas | Aleksandras II | ||||||||||
| Įpėdinis | Nikolajus II | ||||||||||
 | |||||||||||
| Valdė | 1881–1894 m. | ||||||||||
| Pirmtakas | Aleksandras II | ||||||||||
| Įpėdinis | Nikolajus II | ||||||||||
| |||||||||||
| Žymūs apdovanojimai | |||||||||||
|
| |||||||||||
 Vikiteka |
Aleksandras III | ||||||||||
| Parašas | |||||||||||
| |||||||||||
Biografija redaguoti
Kilęs iš Holšteinų-Gotorpų Romanovų dinastijos. Tėvas – Aleksandras II, motina Heseno ir Reino princesė Marija, krikštyta Marija Aleksandrovna.
Pirmuosius dvidešimt savo gyvenimo metų turėjo nedaug šansų tapti Rusijos imperatoriumi, nes turėjo vyresnį brolį Nikolajų, kuris buvo geros sveikatos. Net ir prasidėjus primiesiems ligos požymiams niekas netikėjo, kad jis mirs jaunas. Pagrindinis dėmesys tuo metu buvo skiriamas sosto paveldėtojui, tuo tarpu Aleksandras gavo tik didžiajam kunigaikščiui reikalingą vidurinį išsilavinimą, įskaitant vokiečių, prancūzų, anglų kalbas ir šiek tiek karo mokslo. Nikolajus buvo susižadėjęs su Danijos karaliaus Kristijono IX Gliuksburgo dukrą Dagmara.
Aleksandras paveldėtoju tapo po netikėtos brolio mirties 1865 m. TIk tuomet jis pradėjo studijuoti teisės ir administravimo principus vadovaujant Konstantinui Pobedonoscevui, kuris tuomet buvo Maskvos valstybinio universiteto teisės profesoriumi.
Mirties patale Nikolajus išreiškė norą, kad Aleksandras vestų jo sužadėtinę Dagmarą, kas ir įvyko 1866 m. Būdamas sosto paveldėtoju nuo 1865 m. iki 1881 m. Aleksandras mažai dalyvavo svarstant viešuosius klausimus, tačiau davė suprasti, kad kai kuriais užsienio politikos klausimais turi savo nuomonę, nesutampančią su tuo metu vykdyta politika.
Aleksandras III mirė 1894 m. lapkričio 1 d. Livadijoje, tesulaukęs 49 m. Jam mirus sostas atiteko Nikolajui (Mikalojui) II.
Valdymas redaguoti
.jpg)
Aleksandras III buvo daug konservatyvesnių pažiūrų negu jo tėvas. Savo valdymu imperatorius siekė panaikinti tėvo įvykdytas liberalias reformas bei sustiprinti Nikolajaus I ideologiją: ortodoksiją, autokratiją bei tautiškumą, taip sumažinant revoliucionierių keliamą grėsmę. Aleksandro III siekis buvo turėti šalį su viena tautybe, kalba, religija bei valdžia. Buvo pastatyti nemažai cerkvių ir vienuolynų. Viena ryškiausių reformų valdymo laikotarpyje buvo surusinimas. Rusų kalbos mokymasis buvo privalomas visoje imperijoje, įskaitant ir nerusiškas lenkų ir lietuvių žemes. Vokiškos, lenkiškos ir švediškos autonomiškos institucijos buvo uždarytos, nacionalinių sentimentų reiškimas - uždraustas. Rusinimo politiką Lietuvoje imta vykdyti stropiau, pradėta aktyviau ir griežčiau persekioti nelegalią lietuvių spaudą. 1885 m. priimtas Lenkijos karalystės Pradžios mokyklų įstatymas ir Lietuvos Užnemunėje įteisino dėstymą rusų kalba, kitose Lietuvos dalyse rusiškai buvo mokoma nuo 1864 m., vietos kalba čia palikta tik kaip dėstomasis dalykas. 1892 m. priimtos Laikinosios taisyklės nustatė administracines priemones slaptosioms mokykloms persekioti.[1]
Siekdamas apriboti revoliucionierius, Aleksandras sugriežtino valstybės kontrolę. 1881-ais buvo paskelbtas šalies saugumo statutas, kuriuo buvo suteiktos plačios galios slaptajai policijai Ochranai - įtariamieji galėjo būti nuteisti be oficialaus teismo, suimti, ištremti į Sibirą. Buvo uždrausti visi viešieji susirinkimai, studentų susibūrimai. Teismo sesijos dažniausiai būdavo slaptos, liberalūs teisėjai - atleisti. 1884-ais ir 1887-ais metais buvo sugriežtinta universitetų kontrolė - universitetai prarado nepriklausomybę, buvo atliekamos reguliarios vyriausybės inspekcijos, studijų programos moderuojamos. Taip pat buvo pakelti reikalavimai stojantiems į universitetus, mokymasis - pabrangėjęs, taip užkertant kelią valstiečiams pasiekti universitetinį išsilavinimą. Atimta galimybė tęsti išsilavinimą ir moterims. Galiausiai buvo sustiprinta cenzūra, galia uždrausti spausdinti per daug radikalius leidinius.
Ekonomijos reformose Aleksandras III pratęsė daugumą jo tėvo įvestų naujovių. Toliau buvo tiesiami geležinkeliai, didinamas įvairių išteklių kaip anglis bei nafta išgavimas. 1882-ais metais buvo įvestas valstiečių bankas, kurio pagalba jie galėjo išsipirkti savo žemes bei taip padidinti ūkių pajėgumą. Buvo panaikintas pagalvės mokestis, įvesta privaloma išpirka laikiniesiems prievolininkams, sumažinti skirtinių sklypų išperkamieji mokesčiai, tuo pagerinant gyvenimo sąlygas kaimuose. Taip pat buvo pagerintas ir darbas fabrikuose - įvesta griežtesnė darbo sąlygų priežiūra, draudimas nuo nelaimių, legalios darbuotojų sąjungos. Galiausiai buvo taip pat padidintas grūdų eksportas bei susitarta dėl didesnio užsienio investicijų gavimo, taip pasiekiant pirmąkart Rusijos istorijoje biudžeto perviršį. Tačiau Aleksandro III valdymo laikotarpiu taip pat buvo ir nesklandumų šioje sferoje. Finansų ministras Ivanas Višnegradskis siekė padidinti grūdų eksportą, taip pagausinant Rusijos aukso atsargas. Tą jis bandė padaryti prievolės būdu iš valstiečių atimant grūdus, nepaliekant jiems beveik jokių kitiems metams. Todėl 1891–1892 metais dauguma žemdirbių kentė badą, kurio metu mirė šimtai tūkstančiai žmonių. Šis bado protrūkis ir nepakankama pagalba iš valstybės jam įveikti padidino revoliucinę veiklą ir neapykantą carui.
Aleksandras III taip pat ėmėsi kontrreformų: įvedė žemietijų viršininkų pareigybę, apribojo žemietijų ir miestų savivaldą. Apribojo teisę valstiečiams verstis smulkia prekyba, bei keisti gyvenamąją vietą. Padidėjo parapinių mokyklų skaičius nuo 4 400 1884 m. iki 30 000 1894. 1882-1884 m. buvo išleisti įsakymai suvaržantys universitetų autonomiją. Pritarė antisemitizmo ideologijai, aukštosiose ir vidurinėse mokyklose žydams įvedė procentinę normą (sėslumo riboje-10%, už sėslumo ribų-5%, Maskvoje ir Sankt Peterburge-3%). 1887 m. narodnikai (tarp jų ir vilnietis J. Lukoševičius) prieš Aleksandrą surengė nesėkmingą pasikėsinimą.
Užsienio politika redaguoti
Aleksandras III siekė išlaikyti taiką užsienio santykiuose. Jo valdymo metais Rusija nė karto ne kariavo. Dėl to turėjo pravardę Taikdarys. Užsienio politiką diktatavo diplomatas Nikolajus Girsas. Svarbiausi pasiekti užsienio politikos laimėjimai: Išlaikyti geri santykiai su Vokietija: atnaujinta trijų imperatorių lyga su Vokietija bei Austrija (1883), pasirašyta savitarpio pagalbos sutartis (1887). Tačiau svarbu paminėti, kad devintajame dešimtmetyje Aleksandras III labiau linko ties santykių su Prancūzija stiprinimo. 1891: Sąjunga su Prancūziją, kuri vėliau buvo išplėsta ir tapo sąjungininkų koalicija su Didžiąja Britanija. Prancūzija įsipareigojo padėti Rusijos ekonominiam augimui. Prie Rusijos imperijos prijungta dalis Vidurinės Azijos, blogėjo santykiai su Vokietija, gerėjo su Prancūzija, 1891-1893 m. su ja sudaryta sąjunga.
Aleksandras nemėgo to, ką jis vadino perdėta užsienio įtaka bendrai, ir ypač vokiška įtaka. Jis siekė įtvirtinti nacionalinius principus visose viešosiose sferose ir realizuoti savo homogeniškos Rusijos viziją – homogeniška kalba, administravimu ir religija.
Vaikai redaguoti
- Nikolajus II (1868-1918 m.), Rusijos imperatorius (1894-1917);
- Aleksandras Aleksandrovičius (1869-1870 m.), Didysis kunigaikštis;
- Georgijus Aleksandrovičius (1871-1899 m.), Didysis kunigaikštis;
- Ksenija Aleksandrovna (1875-1960 m.), Didžioji kunigaikštytė, jos vyras Didysis kunigaikštis Aleksandras Michailovičius Romanovas;
- Michailas Aleksandrovičius (1878-1918 m.), Didysis kunigaikštis ir Rusijos Imperatorius 1917 Michailo II vardu;
- Olga Aleksandrovna (1882-1960 m.), Didžioji kunigaikštytė, jos vyras Oldenburgo kunigaikštis Petras Frydrichas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Antanas Kulakauskas. Aleksandras III. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 308 psl.
Nuorodos redaguoti
Aleksandras III Smulkesnė šaka Oldenburgai Gimė: 1845 m. kovo 10 d. Mirė: 1894 m. lapkričio 1 d.
| ||
| Karališkieji titulai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Aleksandras II |
Rusijos imperatorius 1881 kovo 14 – 1894 lapkričio 1 |
Po to: Nikolajus II |
| Lenkijos karalius 1881 kovo 14 – 1894 lapkričio 1 | ||
| Suomijos didysis kunigaikštis 1881 kovo 14 – 1894 lapkričio 1 | ||