Vikipedija

Albert Camus

(Nukreipta iš puslapio Alberas Kamiu)
Albert Camus
Albert Camus, gagnant de prix Nobel, portrait en buste, posé au bureau, faisant face à gauche, cigarette de tabagisme.jpg
Kamiu 1957 m.
Gimė 1913 m. lapkričio 7 d.
Dreanas (buv. Mondovi), Prancūzijos Alžyras
Mirė 1960 m. sausio 4 d. (46 metai)
Vilblevenas, Burgundija, Prancūzija
Palaidotas (-a) Lurmareno kapinės, Vokliūzas
Tautybė prancūzas
Sutuoktinis (-ė) Simone Hie (nuo 1934 m. iki 1940 m.), Francine Faure (nuo 1940 m. iki 1960 m.)
Vaikai Catherine Camus, Jean Camus
Veikla rašytojas, filosofas, dramaturgas, žurnalistas
Išsilavinimas filosofas
Alma mater Alžyro universitetas
Žymūs apdovanojimai

Nobelio literatūros premija

Commons-logo.svg Vikiteka Albert Camus

Alberas Kamiu (pranc. Albert Camus, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų rašytojas, eseistas, žurnalistas, filosofas. Antikomunistinių judėjimų pagerbtas politinis mąstytojas, Alžyro musulmonų gyventojų teisių aktyvistas.[1]

A. Camus su vyresniuoju broliu Lucienu apie 1920 m.

Filosofiškai A. Kamiu buvo siejamas su egzistencializmu, nors pats visą savo gyvenimą kratėsi tokios etiketės ir neigė priklausąs šiam judėjimui ar palaikantis tokią filosofiją. Pagrindinė jo nagrinėta tema buvo savižudybė, siejama su jo absurdo idėja – pasaulio nesupratimo jausmu. Iš to vėliau išplaukė jo sukurta maišto, kaip priešpriešos absurdo prasmei, samprata. A. Kamiu taip pat pagarsėjo dėl konfrontacijos su kitu prancūzų filosofu Žanu Poliu Sartru.

BiografijaKeisti

Ankstyvieji metai ir kūryba AlžyreKeisti

Albertas Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. Sen Polio kaime, netoli Mondovi miesto (šiuo metu Dreanas), Prancūzijos Alžyre, Lucieno Camus ir Catherine Hélène Camus (Sintès) šeimoje. A. Camus tėvas Lucienas Camus buvo antros kartos alžyrietis, kurio tėvai atvyko į Alžyrą iš Elzaso (Prancūzija) 1871 m. A. Camus tėvas dirbo žemės ūkio darbininku. A. Camus motina buvo atvykusi iš Maljorkos, ispanų kilmės.[2] A. Camus tėvas žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu mūšyje prie Marnos, kai A. Camus nebuvo sulaukęs vienerių metų. Po tėvo mirties A. Camus, jo motina ir vyresnysis brolis Lucienas persikėlė į Alžyro darbininkų kvartalą Belkūrą, kur jie apsigyveno kartu su A. Camus dėde ir močiute. A. Camus motina Catherine buvo neraštinga, iš dalies kurčia, turėjo kalbos defektą ir dirbo namų tvarkytoja bei gamyklos darbininke, kad išlaikytų šeimą.[3] Camus gyveno su mama iki septyniolikos metų.[4]

Nuo 1918 iki 1923 m. A. Camus lankė pradinę mokyklą.[2] Padedamas mokytojo Louiso Germaino, kuris įžvelgė berniuko talentą, 1923 m. A. Camus gavo stipendiją Alžyro licėjuje. Mokykloje A. Camus pradėjo aktyviai sportuoti, daug skaitė, išmoko anglų ir lotynų kalbas, susidomėjo teatru.[3] 1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus; liga ne kartą atsinaujino ir vėlesniais metais.[5] Jau mokykloje susidomėjo filosofija, svarstė galimybę tapti rašytoju.[6] Nuo 1933 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete, baigė jį 1936 m.[7] Jo diplominis darbas buvo – „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji metafizika“.[2][8] Tuo laikotarpiu A. Camus skaitė Epiktetą, Pascalį, Kierkegaard'ą, Malraux, Gide'ą, Proustą, Dostojevskį, Nietzschę, Šestovą, Husserlį.[9] Studijų metu užsimezgė Camus draugystė su dėstytoju Žanu Grenjeru, susirašinėjimas su juo truko iki pat rašytojo mirties.[10]

1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, netrukus pradėjo gyventi atskirai, bet oficialiai išsiskyrė tik 1940 m., kai Camus vedė antrą kartą.[11] Santykiai su pirmąja žmona nutrūko, nes paaiškėjo, kad ji buvo neištikima, be to, piktnaudžiavo narkotikais.[11] 1934–1935 m. A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, kuri rėmė arabų nacionalinę kovą.[3][12] Komunistai pavedė jam vadovauti partinei grupei Belkūre, bet netrukus pasikeitė partijos kursas, tuomet Camus apkaltino partines kolegas oportunizmu ir buvo pašalintas iš partijos narių.[12] 1936 m. kartu su kitais jaunais intelektualais įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe), dirbo joje kaip scenaristas, režisierius ir aktorius.[5] Šiame teatre buvo inscenizuoti Malraux, Gide'o, Dostojevskio kūriniai, vaidintos Vildraco, Aischilo, Puškino, Gorkio pjesės.[9]

1937 m. buvo išleista pirmoji A. Camus publikacija – penkių esė rinkinys „Išvirkščioji ir geroji pusės“ (L’Envers et l’Endroit), jose atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti Camus motinos, močiutės ir dėdės portretai.[5] Šiose esė Alžyro gamtos grožis priešpriešinamas žmonių gyvenimo vargams.[13] 1938 m. išleistas antras esė rinkinys – „Jungtuvės“ (Noces). Pastarosiose esė Camus kalba apie laimės pojūtį, kurį kelia Alžyro gamtos vaizdai.[5][14] Abu šie rinkiniai laikomi rašytojo vėlesnio pasaulėvaizdžio užuomazga.[3]

1938 m. A. Camus užbaigė romaną „Laiminga mirtis“ (La Mort Heureuse), tačiau jo nepaskelbė.

1938 m. A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausia laikomą pjesę – „Kaligula“ (pirmą kartą pastatyta 1945 m. Paryžiuje, Hébertot teatre).[7][15] Pjesės pagrindinis herojus Romos imperatorius Kaligula maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, vertybes ir beprasmybę, yra pasiruošęs sunaikinti tiek save, tiek viską aplinkui siekdamas visiškos laisvės.[16][3]

Nuo 1938 m. pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu „Alger républicain“.[7] Šiam laikraščiui A. Camus rašė įvairaus pobūdžio straipsnių, jame paskelbė ir liaupsinančią J. P. Sartre’o romano „Šleikštulys“ (La Nausée) apžvalgą.[2] Po A. Camus žurnalistinių reportažų apie musulmonų Kabilijoje engimą jis buvo priverstas išvykti iš Alžyro.[2][5]

Kūrybinė viršūnė ir gyvenimas ParyžiujeKeisti

1940 m. A. Camus atvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje „Paris-soir“. Netrukus, tuo metu, kai vokiečiai pradėjo artintis prie Paryžiaus, jis spruko iš sostinės ir apsigyveno Lione. Ten 1940 m. gruodžio 3 d. vedė Francine Faure, su ja grįžo į Alžyrą (Oraną).[3] Alžyre A. Camus dirbo mokytoju, bet dėl tuberkuliozės suaštrėjimo gydytojų siūlymu persikėlė į Prancūzijos Alpes.

1942 m. A. Camus grįžo į Paryžių, Prancūzijos okupacijos metu buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, dirbo kaip vyriausiasis redaktorius Paryžiaus pogrindiniame laikraštyje „Combat“ (1944–1947 m.).[3] Paryžiuje 1943 m. A. Camus susitiko su Jean’u Paul’u Sartre, Simone de Beauvoir.[17] Kartu su Jean’u Paul’u Sartre dirbo laikraštyje „Combat“, jiedu tapo draugais.[7] Šiuo laikotarpiu A. Camus tapo Gallimard Publishing redaktoriumi (juo buvo iki pat mirties).[3]

1942 m. A. Camus paskelbė prieš karą pradėtą rašyti romaną „Svetimas“ ir esė „Sizifo mitas“. Esė Sizifo mitas rašytojas nagrinėja absurdo idėją, lygindamas gyvenimą su Sizifo darbu, svarsto savižudybės galimybę.[3][5] Tačiau galiausiai autorius atmeta ją kaip nepriimtiną.[3] Romanas Svetimas laikomas Sizifo mito ir absurdo idėjos literatūrine iliustracija.[18] Šiame romane kalbama apie visuomenės ir tarnautojo Meursault susvetimėjimą.[5][19] Meursault be rimtos priežasties nužudo arabą ir nuteisiamas myriop ne tiek dėl įvykdytos žmogžudystės, kiek dėl to, kad neatitinka visuomenės elgesio normų (neverkė motinos laidotuvėse, kitą dieną po laidotuvių maudėsi jūroje ir mylėjosi, bendravo su įtartinais asmenimis).[5][3][20]

Pasibaigus karui, A. Camus toliau gyveno Paryžiuje su žmona Francine Faure, 1945 m. jiems gimė dvyniai: Jean ir Catherine.[2]

1946 m. lankėsi JAV, kur susitiko su amerikiečių studentais.[21]

1947 m. buvo išleistas romanas „Maras“ (La Peste). Šis kūrinys – tai tikroviškas maro epidemijos aprašymas, pateiktas fikcinio įvykių liudytojo.[22] Maras šiame kūrinyje interpretuojamas įvairiai, yra nuomonių, kad jis simbolizuoja karą, mirtį, blogį apskritai.[23][24] Šis romanas iliustruoja A. Camus metafizinio ir moralinio „maišto“ idėją; bendras pasipriešinimas marui yra viena iš maišto formų, toks maištas sustiprina žmogiškąjį solidarumą kovoje su blogiu ir sukuria prasmę absurdo akivaizdoje.[5][25][26] Kaip pripažino pats autorius pokalbyje su Roland’u Barthes’u, romanu siekta alegoriškai pavaizduoti prancūzų rezistencijos istoriją karo metu.[23]

1948 m. Marigny teatre pastatyta A. Camus pjesė „Apgulties būklė“, o 1949 m. Hébertot teatre pastatyta jo pjesė „Teisieji“.[21]

1951 m. išleista esė „Maištaujantis žmogus“ (L’Homme révolté). Šioje esė autorius teigia, kad moralinis maištas neišvengiamas norint gyventi autentiškai, tačiau politinio smurto ir terorizmo pateisinti negalima. Pastarajame darbe A. Camus kritikavo komunizmą ir dėl to susilaukė priešiškos daugelio kolegų reakcijos, po esė paskelbimo nutrūko ryšiai ir su J. P. Sartre’u.[3]

1956 m. išleistas A. Camus romanas „Krytis“. Šis kūrinys – buvusio advokato Jean’o-Baptiste’o Clamence’o monologas neįvardytam pašnekovui ir, netiesiogiai – skaitytojui. Romanas vaizduoja advokato nuopolį, absurdo patirtį, kurios nutraukti nėra galimybių. Šioje situacijoje herojus nusprendžia kaltinti ir juodinti save.[27]

1960 m. sausio 4 d., kelyje tarp Senso ir Paryžiaus, vežamas draugo ir leidėjo Michel’io Gallimard’o, A. Camus žuvo autoavarijoje.[28] Avariją patyrusiame automobilyje policija rado nebaigto A. Camus autobiografinio romano Pirmasis žmogus (Le premier homme) rankraštį, jame daug sąsajų su A. Camus vaikyste Alžyre.[28] Yra nuomonių, kad jo mirtis buvo nulemta Sovietų Sąjungos KGB veiksmų.[29][28]

Kūrybos bruožaiKeisti

 
Albero Kamiu antkapis

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Todėl pasak A. Kamiu, „Kūrėjo paskirtis tarnauti: tiesai ir laisvei“, nes tik suvokęs ir patyręs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

A. Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). A. Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. A. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos[reikalingas šaltinis].

KūrybaKeisti

  • Esė rinkiniai: „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (L’Envers et l’Endroit, 1937 m.), „Jungtuvės“ (Les noces, 1938 m.), „Vasara“ (L'Été, 1954 m.).
  • Filosofinės esė: „Sizifo mitas“ (Le Mythe de Sisyphe, 1943 m.), „Maištaujantis Žmogus“ (L’Homme révolté, 1951 m.).
  • Pjesės: „Kaligula“ (Caligula, 1944 m.), „Nesusipratimas“ (Le Malentendu, 1944 m.), „Apgulties padėtis“ (L'État de siège, 1948 m.), „Teisieji“ (Les Justes, 1949 m.).
  • Novelių rinkinys: „Tremtis ir karalystė“ (1957 m.).
  • Romanai: „Laiminga mirtis“ (1938 m.), „Svetimas“ (L’Étranger, 1942 m.), „Maras“ (La Peste, 1947 m.), „Krytis“ (La Chute, 1956 m.).

ApdovanojimaiKeisti

Būdamas 44 metų, 1957 m. spalio 17 d., A. Camus gavo Nobelio literatūros premiją ir tapo antru jauniausiu Nobelio premijos laureatu.

Savo kalbą, pasakytą Nobelio premijos teikimo ceremonijoje, jis dedikavo mokytojui Louisui Germainui.[2][30] Nobelio premija rašytojui buvo suteikta “už originalų, taupų ir tikrą talentą”.[31]

Vikicitatos

ŠaltiniaiKeisti

  1. ↑ Albert Camus.Stanford Encyclopedia of Philosophy. 2011-10-27. Nuoroda tikrinta 2021-05-25.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Albert Camus. Encyclopédie Larousse en ligne. [Žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
  3. ↑ 3,00 3,01 3,02 3,03 3,04 3,05 3,06 3,07 3,08 3,09 3,10 3,11 Simpson, David. Albert Camus. Internet Encyclopedia of Philosophy. [Žiūrėta 2021 m. vasario 15 d.]
  4. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 7 p.
  5. ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 5,5 5,6 5,7 5,8 Cruickshank, John. Albert Camus. Encyclopedia Britannica, 2021 m. sausio 1 d. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
  6. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 12 p.
  7. ↑ 7,0 7,1 7,2 7,3 Čepinskienė, Galina. Albert Camus. Visuotinė lietuvių enciklopedija – 2002. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
  8. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 21 p.
  9. ↑ 9,0 9,1 Tauragienė, Violeta. Aiškumo šviesa. Įvadas Alberto Camus knygai Rinktiniai Esė - Baltos lankos, 1993, 10 p.
  10. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 13 p.
  11. ↑ 11,0 11,1 Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 19 p.
  12. ↑ 12,0 12,1 Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 23 p.
  13. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 29 p.
  14. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 30 p.
  15. ↑ Tauragienė, Violeta. Aiškumo šviesa. Įvadas Alberto Camus knygai Rinktiniai Esė - Baltos lankos, 1993, 14 p.
  16. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 163 p.
  17. ↑ Tauragienė, Violeta. Aiškumo šviesa. Įvadas Alberto Camus knygai Rinktiniai Esė - Baltos lankos, 1993, 13 p.
  18. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 160 p.
  19. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 162 p.
  20. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 161 p.
  21. ↑ 21,0 21,1 Tauragienė, Violeta. Aiškumo šviesa. Įvadas Alberto Camus knygai Rinktiniai Esė - Baltos lankos, 1993, 15 p.
  22. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 164 p.
  23. ↑ 23,0 23,1 Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą – Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 447 p.
  24. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 164 p.
  25. ↑ Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 448 p.
  26. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 166 p.
  27. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. – Šviesa, 1992, 168 p.
  28. ↑ 28,0 28,1 28,2 Willsher, Kim. Albert Camus might have been killed by the KGB for criticising the Soviet Union, claims newspaper. The Guardian – 2011 m. rugpjūčio 7 d.
  29. ↑ Flood, Alison. New book claims Albert Camus was murdered by the KGB. The Guardian, 2019 gruodžio 5 d.
  30. ↑ Zėndig, Brigita. Alberas Kamiu – Europa, 1995, 9 p.
  31. ↑ Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą – Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 446 p.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Albert_Camus&oldid=6938942"