Adomo Mickevičiaus kalva
53°36′08″š. pl. 25°49′35″r. ilg. / 53.60215°š. pl. 25.82643°r. ilg.
Adomo Mickevičiaus nemirtingumo kalva (blrs. Курган Бессмяротнасці Адама Міцкевіча) – dirbtinė kalva, esanti Baltarusijoje, Naugarduke, iš šiaurės vakarų pusės nuo Naugarduko pilies. Ji supilta XX a. 3–me dešimtmetyje, kada miestas priklausė Lenkijai.
Kalva įamžina lenkų poeto Adomo Mickevičiaus atminimą. Čia prabėgo poeto vaikystė, o apylinkėse vyko daugelis įvykių, pavaizduotų jo kūryboje. Panaši kalvos (kurgano) supylimo praktika atskiro žmogaus garbei Baltarusijoje yra unikali. Objektas šalyje paskelbtas istorijos ir kultūros paminklu.[1]
Istorija redaguoti
1924 m. sausio pradžioje Mickevičiaus komiteto iniciatyva buvo sukviesti Lenkijos universitetų literatai, mokslininkai, kurie pritarė Naugarduko gyventojų siekimui įamžinti didžiojo žemiečio A. Mickevičiaus atminimą supilant paminklinę kalvą. Ji turėjo iškilti buvusioje aikštėje, kuri buvo įsigyta už suaukotus 6 tūkst. zlotų. Žemių pylimo darbai iškilmingai pradėti 1924 m. gegužės 27 d., įkasant papėdėje kapsulę su tekstu ant pergamento. Pirmą saują žemių pažėrė profesorius Stanislavas Vanciakovskis, po to – Mickevičiaus komiteto nariai, Naugarduko žmonės, visų tuometės vaivadijos valsčių atstovai, iš kitų Vakarų Baltarusijos kampelių, Lenkijos, Lietuvos.
Kalva kasdien augo, nes atvažiuodami turistai aplankyti su poetu susijusių vietų, atsiveždavo su savimi ir gimtųjų kraštų žemės. Kas negalėjo to padaryti patys atvažiuodami, žemės atsiųsdavo siuntiniais paštu su lakonišku užrašu „Naugardukas. Žemė poeto Adomo Mickevičiaus įamžinimui“. Dalyvaujant eiliniams žmonėms, turistams, visuomeninėms organizacijoms ir atskiroms įstaigoms kalva didėjo, tačiau nebuvo galima planingai užbaigti statinį. 1930 m. lapkritį, kai buvo minimos A. Mickevičiaus 75–osios mirties metinės, Komitetas nusprendė baigti paminklo statybą. Kitais metais birželis paskelbtas „Mickevičiaus dienomis“. Visą birželį į Naugarduką traukė turistų grupės ir ekskursijos. Visi jie dalyvavo pilant kalvą, už tai kiekvienas gaudamas ženklelį ir pasirašydamas atminties knygoje.
1931 m. birželio 28 d. Naugarduke buvo ypač daug žmonių. Čia suvažiavo garsūs literatai, mokslininkai, miestų delegacijos, daugelio organizacijų ir įstaigų atstovai. Šią dieną įvyko paminklinės kalvos pabaigtuvių iškilmės. Po oficialiosios iškilmių dalies katalikų Kristaus Atsimainymo bažnyčioje (blrs. Фарны касцёл Праабражэння Гасподняга), kurioje buvo krikštytas poetas, objektas perduotas miesto žinion. Naugarduke nuo to meto tapo tradicinės kasmetinės liaudies dainų ir šokių šventės, skirtos poetui A. Mickevičiui.
Šalia kalvos buvusi stela su atminimo įrašu 1998 m. buvo pakeista paminkliniu akmeniu, švenčiant poeto 200 metų jubiliejų. Netoli kalvos 1992 m. taip pat pastatytas paminklas A. Mickevičiui.
Legenda redaguoti
Naugarduke sklando legenda apie poeto sielos nemirtingumą. Pasakojama, liaudies švenčių metu poetas į gimtinę naktimis sugrįžta iš Vavelio katedros, vaikšto po piliavietę, užlipa ant jo garbei supiltos aukštos kalvos, po to ilgai sėdi prie tėvų namo slenksčio.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Дзяржаўны спіс гісторыка-культурных каштоўнасцей Рэспублікі Беларусь: [Даведнік] / Склад. В. Я. Абламскі, І. М. Чарняўскі, Ю. А. Барысюк — Мн.: БЕЛТА, 2009. — 684 с. — ISBN 978-985-6828-35-8.
