Žalgiriai (Pilkalnio apskritis)

Žalgiriai
vok. Zallgirren, Grünwalde
Žalgiriai
Žalgiriai
54°48′52″š. pl. 22°17′34″r. ilg. / 54.8145°š. pl. 22.2927°r. ilg. / 54.8145; 22.2927 (Žalgiriai (Pilkalnio apskritis))
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė Rusijos vėliava Rusija
Sritis Kaliningrado sritis Kaliningrado sritis
Rajonas Krasnoznamensko rajonas

Žalgiriai[1] (vok. Zallgirren, Szallgirren)[2] arba Griunvaldė (Grünwalde) – buvęs kaimas ir seniūnija Rytų Prūsijoje, Pilkalnio apskrityje, dabartinės Kaliningrado srities rytinėje dalyje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Pilkalnio, 19 km į pietvakarius nuo Lazdynų.

Istorija redaguoti

 
Žalgirių kaimo bendruomenė 1935 m.

Įkurti valstybinio miško žemėse XVIII a. antroje pusėje.[3] 1821 m. Žalgiriai buvo laisvųjų valstiečių kaimas su 21 gyventoju,[2] 1854 m. Žalgiriuose buvo 2 gyvenamieji pastatai ir 25 gyventojai.[4] Iki 1818 m. priklausė Įsruties apskrities Leskaminio domenų valsčiui, 1818–1945 m. – Pilkalnio apskričiai. 1857 m. iš Žalgirių kaimo, Griunkrugo smuklės ir Noizorgės dvarelio sudaryta Žalgirių kaimo bendruomenė, kuri 1874 m. priskirta naujai įsteigtam Baltrušėlių valsčiui.[5] Kaimo tikintieji iki 1853 m. priklausė Kusų, vėliau – Rautenberkio evangelikų liuteronų parapijai. XIX a. pab. kaime buvo vėjo malūnas.

Po Antrojo pasaulinio karo išnyko. Nuo 2008 m. kaimo teritorija priklauso Krasnoznamensko rajono Vesnovo kaimo gyvenvietei.

Gyventojai redaguoti

 
 
Demografinė raida tarp 1905 m. ir 1939 m.
1905 m. 1910 m.[6] 1933 m. 1939 m.[7]
83 93 79 91


Griunkrugas ir Noizorgė redaguoti

Kaimo rytinėje dalyje prie Pilkalnio–Ragainės plento, netoli Akmenio upelio, buvo išsidėstęs Griunkrugas (Grünkrug, anksčiau Grüner Krug, Grüne Krug – 'Žalioji Smuklė')[8] – kaimo dalis, kurioje gyveno dauguma Žalgirių gyventojų (61 gyventojas 1905 m.). 1785 m. Griunkruge buvo karališkoji smuklė su 3 ugniakurais (gyvenamaisiais pastatais),[9] 1821 m. – vienas gyvenamasis pastatas su 28 gyventojais,[10] 1854 m. – smuklė su 2 gyvenamaisiais pastatais ir 9 gyventojais.[11] XX a. pr. Griunkrugas vadinamas dvaru.[12] Prie Griunkrugo buvo dvi Pirmajame pasauliniame kare žuvusių karių kapinaitės.

Į vakarus nuo Griunkrugo senesniuose žemėlapiuose žymimas Noizorgės (Neusorge) dvarelis, kuriame 1823 m. buvo 8 gyventojai,[13] o 1854 m. – 2 gyvenamieji pastatai ir 12 gyventojų.[14] Iki XX a. pradžios dvarelis išnyko.

Šaltiniai redaguoti

  1. Pilkalnio apskrities gyvenvietės, Mažosios Lietuvos enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-08-30.
  2. 2,0 2,1 Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T. 2 (G – Ko), p. 94. Kümmel, Halle, 1821 (vok.)
  3. Erwin Spehr, Aus der Geschichte des Kreises Schloßberg (Pillkallen), (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  4. Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T. 1 (A – K), p. 266. Baensch, Magdeburgas, 1854 (vok.)
  5. Amtsbezirk Grüneichen, Territoriale Veränderungen in Deutschland und deutsch verwalteten Gebieten 1874–1945 (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  6. Landkreis Pillkallen,Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900 (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  7. www.verwaltungsgeschichte.de Landkreis Pillkallen Archyvuota kopija 2021-10-05 iš Wayback Machine projekto. (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  8. Dietrich Lange, Geographisches Ortsregister Ostpreußen (2005): Grünkrug (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  9. Johann Friedrich Goldbeck, Volständige Topographie des Königreichs Preussen, Volständige Topographie vom Litthauischen Kammer=Departement, p. 42. Karaliaučius ir Leipcigas, 1785 (vok.).
  10. Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T. 2 (G – Ko), p. 93. Kümmel, Halle, 1821 (vok.)
  11. Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T. 1 (A – K), p. 266. Baensch, Magdeburgas, 1854 (vok.)
  12. Grünwalde, 4, Meyers Gazetteer (vok.). Nuoroda tikrinta 2021-09-04.
  13. Alexander A. Mützell, Leopold Krug, Neues topographisch-statistisch-geographisches Wörterbuch des preussischen Staats, T. 4 (P – S), p. 347. Kümmel, Halle, 1823 (vok.)
  14. Eduard Messow, Topographisch-statistisches Handbuch des Preussischen Staats, T. 2 (L – Z), p. 117. Baensch, Magdeburgas, 1854 (vok.)