Šiuolaikinė architektūra

Šiuolaikinė architektūra – sąvoka, naudojama „šių dienų“ arba „naujausios“ architektūros apibūdinimui.

David Adjaye ir Olafur Eliasson paviljonas. Venecijos architektūros bienalė. 2006 m.

Komercinė architektūra

Industrializacijos laikotarpyje plačiai įdiegtas tiražavimas įrodė šio metodo ekonomiškumą lyginant su vienetine gamyba. Dėl skirtingų klimato, sklypo konfigūracijos, teisinių, socialinių ir kitų faktorių, architektūrinio projektavimo sąlygos dažniausiai būna individualios ir dėl šios priežasties fabrikinės gamybos architektūra, pritaikoma nedažnai (Tarybų Sąjungos statybos politikos atvejis išskirtinis). Nežiūrint šio fakto, šiuolaikinio kapitalizmo valstybėse, komerciškai naudingi yra tie architektūriniai projektai, kurių projektavimo trukmė ir sąnaudos yra minimalios. Tokia architektūra paprastai užsakoma nekilnojamo turto agentūrų, pateikiančių sąlygą sukurti kuo daugiau „grindų ploto“ esant minimalioms projektavimo ir statybos išlaidoms. Lietuvoje prigijęs žargonas „stiklainių“ architektūra, naudojama kalbant apie greitai suprojektuojamą ir pastatomą architektūrą, neindividualią savo sprendimais ir nejautrią supančiai aplinkai.

Nekomercinė architektūra

Tam tikra prasme „nekomercinės“ architektūros nėra. Šiuolaikinė architektūra yra labai brangi ir, skirtingai nuo laisvųjų menų, labai priklausoma nuo kapitalo. Tačiau terminas visgi dažnai naudojamas techninės ar idėjinės, novatoriškos ir išskirtinės architektūrinės kokybės aspektui pabrėžti. Ar minėtosios vertybės bus perkeltos į kitą šimtmetį yra nežinoma. Šiuolaikiniai architektai kelia klausimus, kiek aktualūs yra modernizmo laikotarpiu iškelti idealai. Olandų architektas Rem Koolhaas, savo knygoje „Delirious New York“, analizuoja Louis Sullivan maksimos „forma seka funkcija“ pritaikomumą dangoraižiuose Manhatane.

Ekologinė architektūra

Ekologinių principų taikymas architektūroje ir miestų planavime yra naujai formuluojamas Europos Sąjungos įstatymų reikalavimas. Pastarosios, laipsniškai griežtinamos, normos nulemia ne tik pastatų technines charakteristikas, bet taip pat ir estetiką.

Šiuolaikinė architektūra ir „kritinis atstumas“

Po to, kai 1889 m. pasaulinės parodos Paryžiuje proga buvo pastatytas Eifelio bokštas, prancūzų novelistas Guy de Maupassant, žurnalistų paklaustas, pareiškė, jog kasdien pietaująs šiame bokšte, nes tai esanti vienintelė vieta, iš kurios jo nematyti. Konservatyvioji Paryžiaus publika naująjį miesto statinį sutiko labai kritiškai, tačiau po dvidešimties metų, pasibaigus stovėjimo licenzijai, statinys jau buvo tapęs miesto simboliu ir nei miesto valdžia, nei miestiečiai apie nugriovimą nebeužsiminė. Panašūs atvejai, kai publikos kritikuojami darbai ar idėjos, vėliau pasirodo, įvykdę kultūrinį lūžį, ypatingai XX a. istorijoje, kartojosi neretai. Pastaroji spraga tarp kritiko nesugebėjimo įžvelgti naujai gimusios idėjos ar kūrinio svarbą, kultūrologų dažnai vadinama „kritinio atstumo“ problema. Marshall McLuhan savo knygoje War and peace in the global village duoda pavyzdį žuvies, plaukiojančios vandenyje ir patiriančios buvimo vandenyje faktą tik jai iššokus į krantą. Populiarus posakis – „laiko išbandymas“, reiškia kūrinio ar idėjos svarbos ilgalaikiškumą.

Šiuolaikinės meno ir architektūros kritikos tendencijos, yra labai kompleksiškos. XX a. „trumparegiškos“ kritikos pavyzdžiai, išugdė naują „kritikų“ kartą, naudojančią labai individualius reakcijos metodus. Tačiau „nepriklausoma“ kritika vis dėlto pasirodo nedažnai; XXI a. architektūrai tampant korporaciniu verslu, sėkmingai vykdomas visuomenės, vartojančios architektūrą, nuomonės formavimas užtikrina komercinę sėkmę.

Garsus lietuvių/amerikiečių menininkas Jonas Mekas Delfi internetinėje konferencijoje paklaustas, kaip vertina naująją Vilniaus architektūrą, vienareikšmiškai atsakė, jog naujoji architektūra visur yra bloga.

Bibliografija

• Darius Osteika, Jūratė Tutlytė. „Vilnius 1900–2005. Naujosios architektūros gidas”. – Vilnius, Architektūros fondas, 2005. ISBN 9955-9812-0-2