MAS 1873 revolveris
| MAS 1873 revolveris | |
|---|---|
| |
| Tipas | revolveris |
| Variantai | MAS 1874 |
| Konstruktorius | Henri-Gustave Delvigne J. Chamelot |
| Šalis |  Prancūzija
|
| Sukurtas | 1873 m. |
| Gamintas | 1873-1887 |
| Naudotas | 1873-1945 m. |
| Naudotojai | Prancūzija, Belgija ir kt. |
| Kalibras, mm | 11 mm |
| Šovinys, mm | 11 mm Mle 1873 |
| Svoris, kg | 1,2 |
| Ilgis, mm | 245 |
| Vamzdžio ilgis, mm | 114 |
| Pradinis greitis, m/s | 168 m/s |
| Taikymo tolis, m | 50 (efektyvus) |
| Maks. šūvio nuotolis, m | 300 |
| Mechanizmas | dvigubo veikimo |
| Dėtuvė | 6 šovinių būgnas |
MAS 1873 revolveris (pranc. revolver Mas 1873), Šamelo-Delvinio 1873 m. modelio tarnybinis revolveris (pranc. revolver réglementaire modèle 1873 Chamelot-Delvigne) – pirmasis dvigubo veikimo revolveris, kuris buvo Prancūzijos armijos ginkluotėje. Kalibras – 11 mm.
1873–1887 m. Prancūzijos kompanija Manufacture d'armes de Saint-Étienne jų pagamino apie 337 000 vienetų. Juos pakeitė 1892 m. modelio revolveris, tačiau juos dar plačiai naudojo Pirmojo pasaulinio karo metais, o rezervo daliniai dar jais buvo ginkluoti ir 1940 m. Prancūzijos Pasipriešinimas okupacijos metais plačiai juos naudojo.
1874 m. modelis, kurio buvo pagaminta 35 tūkst. vienetų, buvo karininkų variantas. Nuo 1873 m. modelio skyrėsi mažesniu svoriu ir tamsesne apdaila. Prancūzijoje ir Belgijoje buvo pagaminta nemažai civiliams skirtų kopijų.
1873 ir 1874 m. modeliai naudojo 11 mm kalibro šovinius, kurių kulkų greitis buvo per mažas. Tačiau patys revolveriai buvo labai patikimi ir patvarūs. Buvo gaminamas ir revolverio variantas laivynui, kuris naudojo galingesnius šovinius. Nustojus gaminti galingesniuosius šovinius ir pasibaigus jų atsargoms ir laivyno varianto revolveriams naudojo standartinius 11 mm šovinius.
Istorija redaguoti
1870 m. Prancūzijos-Prūsijos karas aiškiai parodė šiuolaikinės įrangos poreikį kare. Senos karinės tradicijos ir kovinė dvasia gali būti įveikti geresnio apmokymo, šaulių ginklų ir artilerijos. Pasibaigus karui ir Vokietija, ir Prancūzija toliau gerino savo karines technologijas. Tačiau nei viena pusės nebuvo įsitikinusi pistoletų svarba karininkams. Karininkų statuso ženklu mūšio lauke buvo kardai, nors kaip ginklas buvo menkaverčiai. Karininko simboliu ėmus tapti pistoletui, daug karininkų buvo linkę privačiai pirkti mažesnius ir patogesnius pistoletus negu didelius standartinius armijos revolverius.
Šie prancūziški revolveriai pradėjo tarnybą Prancūzijos armijoje XIX a. antroje pusėje, buvo naudojami Prancūzijos kolonijose visame pasaulyje. Daug jų buvo naudoti Pirmajame pasauliniame kare, kai Europos armijos suprato, kokie svarbūs pistoletai apkasų kare. Šamelo-Delvinio revolveriai baigė savo tarnybą Antrojo pasaulinio karo metais kaip policijos pistoletai.[1]
Aprašas redaguoti
Šamelo-Delvinio 11 mm 1873 m. modelio revolverį Prancūzijos kariuomenė priėmė kaip tarnybinį revolverį puskarininkiams. O 1874 m. modelio revolveriai buvo skirti karininkams. 1873 m. modelio revolverio apdaila buvo metalinio blizgesio, o 1874 m. modelio revolverių paviršius buvo melsvintas. Be to, karininkiško modelio revolverių būgnai buvo su grioveliais. Šie revolveriai buvo pirmieji Prancūzijos armijos revolveriai, naudoję centrinio dūžio šovinius. Jų rėmai buvo tvirti, būgnai atverčiami į šoną, mechanizmas dvigubo veikimo. Revolveriai buvo tokie populiarūs, kad juos priėmė ir Belgijos, Nyderlandų, Italijos ir Šveicarijos armijos.
Šie revolveriai naudojo 11×17,8 mm R šovinius. Prancūziški šoviniai realiai buvo 0,47 mm didesni, nei to paties kalibro vokiški šoviniai. Prancūziški revolveriai galėjo šaudyti vokiškais šoviniais, o vokiški prancūziškais šaudyti negalėjo. Smaili revolverio kulka svėrė 11 g. Tūtelės ilgis buvo 17,8 mm, t. y., tūtelė buvo gana trumpa. Šių šovinių pakartotinis užtaisymas reikalavo kantrybės dėl tūtelių trumpumo. Pagal karinius techninius reikalavimus šoviniai turėjo būti užtaisyti dūminiu paraku. XX a. pradžioje šoviniai buvo užtaisomi lengvu bedūmiu paraku. Standartinis žiotinis greitis buvo apie 168 m/s.
Kryptukas buvo rutuliuko pavidalo, o drūtgalio taikiklio dalis turėjo V pavidalo išpjovą. Dėl dvigubo veikimo mechanizmo stangrumo spaudžiant nuleistuką buvo sunku išlaikyti revolverį, nutaikyti į taikinį. Bet už tai nebuvo pavojaus iššauti netyčia nuspaudus nuleistuką. Revolverį išardyti ir valyti buvo lengva, nes būgno ašis kartu buvo ir atsuktuvas bei universalus įrankis. Vidinės dalys buvo tiksliai pagamintos ir su gera apdaila.
Šalys naudotojos redaguoti
1873 m. modelis Prancūzijoje buvo naudojamas armijoje, laivyne, žandarmerijoje ir policijoje iki 1962 m. Juos taip pat naudojo Prancūzijos bankas, Prancūzijos vidinės pajėgos (pranc. Forces Françaises de l'Intérieur) ir Nacionalinė miškų valdyba (pranc. Office national des forêts).
Kariniai naudotojai redaguoti
Nuorodos redaguoti
- ↑ http://www.myarmoury.com/feature_fgp.html Archyvuota kopija 2006-03-29 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Giletta, Jacques (2005). Les Gardes Personnelles des Princes de Monaco (1st leid.). Taurus Editions. ISBN 2 912976-04-9.