Šakltono šelfinis ledynas
66°0′ p. pl. 100°0′ r. ilg. / 66.000°š. pl. 100.000°r. ilg.
Šakltono šelfinis ledynas (arba Šekltono šelfinis ledynas, angl. Shackleton Ice Shelf) – šelfinis ledynas Rytų Antarktidos pakrantėje, prie Mausono jūros, ties Karalienės Marijos Žemės ir Vilkso Žemės (Nokso Kranto) sandūra. Tęsiasi iš vakarų į rytus 440 km, iš pietų į šiaurę 170 km. Vidutinis aukštis 15–35 m, ledo stotis 180–200 m. Plotas 31 000 km². Iš žemyno slenkantis Denmano ledynas dalija Šakltono šelfinį ledyną į 2 dalis. Ledyno viduje yra kelios salos (Bangerio oazėje yra su vandenynu besijungiančių ežerų-lagūnų). Nuo šelfinio ledyno atitrūkstantys ledo luitai formuoja ledkalnius.
1840 m. ledyną atrado JAV keliautojas Čarlzas Vilksas, o 1911–1914 m. australų Daglaso Mausono ekspedicija pavadino britų keliautojo Ernesto Šakltono garbei.[1]
1912 m. ant ledyno veikė laikina australų mokslinė Vakarų bazė, 1978 m. įkurta laikina TSRS stebėjimų bazė „Saliut“.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Shackletono šelfinis ledynas (Shackleton Ice Shelf, Šãkltono šèlfinis ledýnas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 494