Atverti pagrindinį meniu
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ernestas Šakltonas
seras
HRM EHS p256.jpg
Ernestas Šakltonas 1918 m.
Gimimo vardas: Ernest Henry Shackleton
Gimė: 1874 m. vasario 15 d.
Kilki, Kildero grafystė, Airija
Mirė: 1922 m. sausio 5 d. (47 metai)
Griutvikenas, Pietų Džordžija
Palaidotas: Griutvikenas
Tautybė: anglas
Tėvai: Henrietta Gavan
Henry Shackleton
Sutuoktinis(-ė): Emily Dorman
Vaikai:

Raymond, Cecily, Edward

seras
Veikla: keliautojas
Žymūs apdovanojimai:

Britanijos imperijos ordinas

Commons-logo.svg Vikiteka: Ernest ShackletonVikiteka

Ernestas Henris Šakltonas (Ernest Henry Shackleton; 1874 m. vasario 15 d. – 1922 m. sausio 5 d.) – Airijoje gimęs Anglijos keliautojas, žymus Antarktidos tyrėjas.

BiografijaKeisti

Gimė anglų iš Jorkšyro šeimoje, įsikūrusioje Kilkėjos kaime Airijoje. 1880 m. su tėvais persikėlė į Dubliną, o vėliau į Londono priemiestį.[1] Ernestas Šakltonas baigė Daličo kolegiją. Būdamas šešiolikos, įsidarbino prekybiniame laive. 1898 m. gavo šturmano kvalifikaciją ir prekybiniais laivais ėmė keliauti po pasaulį. 1901 m. pakviestas į Karališkąjį laivyną.

EkspedicijosKeisti

19011904 m. Ernestas Šakltonas dalyvavo Roberto Skoto vadovaujamoje ekspedicijoje į Antarktį. Jos tikslas buvo pasiekti Pietų ašigalį. Jis kartu su R. Skotu ir E. A. Vilsonu šunimis kinkytomis rogėmis pasiekė 82°17′ pietų platumos. Žygyje Šakltonas sunkiai susirgo ir buvo išsiųstas atgal į laivą. Grįžęs į Angliją, dirbo žurnalistu, Škotijos karališkosios geografų draugijos sekretoriumi, įsitraukė į verslą, politiką. 1907 m. užsitikrino paramą kitai kelionei į Antarktį, kuria norėta pasiekti geografinį ir magnetinį pietų polius.

19081909 m. laivu Nimrod nuplaukęs iki Roso salos, joje peržiemojo. Tada keliomis grupėmis bandė pasiekti Pietų ašigalį (nukeliavo iki 88°23′ pietų platumos; pirmasis kelionėje panaudojo ponius), atrado Berdmoro ledyną. Antra ekspedicijos grupė pasiekė Pietų magnetinį polių. Ekspedicijos nariai (vad. Edžvorto Deivido) taip pat įkopė į Erebuso kalną. Grįžęs į Angliją, Šakltonas gavo sero titulą, Karališkąjį Viktorijos ordiną. Šakltonas vėl įsitraukė į verslą, dažnai skaitė viešas paskaitas apie Antarktidą.

19141917 m. surengė dar vieną ekspediciją į Antarktį, tačiau 1915 m. vasarį laivą Endurance Vedelio jūroje sutraiškė ledai, tad įgula dreifuojančiais ledais po 497 dienų pasiekė Elefanto salą (Pietų Šetlando salos). Iš ten Šakltonas su 5 bendrakeleiviais valtimi nuplaukė ieškoti pagalbos iki Pietų Džordžijos salos.[2] Maža valtimi sudužėliai sėkmingai pasiekė Pietų Džordžiją. Vėliau buvo išgelbėti likę Elefanto saloje bei kito ekspedicijos laivo Aurora, taip pat patyrusio avariją, keleiviai. Grįžęs į Angliją, Šakltonas užsirašė dalyvauti I pasauliniame kare, bet buvo išsiųstas dirbti propagandinio darbo į Argentiną.[3] 1918–1919 m. dalyvavo karinėje ekspedicijoje į šiaurės Rusiją, kuri buvo skirta paremti baltagvardiečius Rusijos pilietiniame kare.

1921 m. Ernestas Šakltonas su laivu Quest surengė paskutinę ekspediciją į Antarktį, kurios tikslai buvo gana migloti. Tačiau kelionės pradžioje Pietų Džordžijos saloje mirė nuo širdies smūgio. Ten jis ir buvo palaidotas.

BibliografijaKeisti

 
Kapvietė Pietų Džordžijoje
  • Antarktikos širdis (The Heart of the Antarctic, 2 t. 1909 m.),
  • Pietūs, Šakltono 1914–1917 ekspedicijos istorija (South, the Story of Shackleton’s 1914–1917 Expedition, 1922 m.).

AtminimasKeisti

Ernesto Šakltono vardu pavadinta:

ŠaltiniaiKeisti

  1. Huntford, Roland (1985). Shackleton. London: Hodder & Stoughton.
  2. Ernest Shackleton. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  3. Huntford, Roland (1985). Shackleton. London: Hodder & Stoughton.