Ernest Shackleton
| Ernestas Šakltonas | |
|---|---|
| seras | |
| |
| Ernestas Šakltonas 1918 m. | |
| Gimimo vardas | Ernest Henry Shackleton |
| Gimė | 1874 m. vasario 15 d. Kilki, Kildero grafystė, Airija |
| Mirė | 1922 m. sausio 5 d. (47 metai) Griutvikenas, Pietų Džordžija |
| Palaidotas (-a) | Griutvikenas |
| Tautybė | anglas |
| Tėvai | Henrietta Gavan Henry Shackleton |
| Sutuoktinis (-ė) | Emily Dorman |
| Vaikai | Raymond, Cecily, Edward |
| seras | |
| Veikla | keliautojas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Ernest Shackleton |
Ernestas Henris Šakltonas (Ernest Henry Shackleton; 1874 m. vasario 15 d. – 1922 m. sausio 5 d.) – Airijoje gimęs Anglijos keliautojas, žymus Antarktidos tyrėjas.
Biografija
redaguotiGimė anglų iš Jorkšyro šeimoje, įsikūrusioje Kilkėjos kaime Airijoje. 1880 m. su tėvais persikėlė į Dubliną, o vėliau į Londono priemiestį.[1] Ernestas Šakltonas baigė Daličo kolegiją. Būdamas šešiolikos, įsidarbino prekybiniame laive. 1898 m. gavo šturmano kvalifikaciją ir prekybiniais laivais ėmė keliauti po pasaulį. 1901 m. pakviestas į Karališkąjį laivyną.
Ekspedicijos
redaguoti1901–1904 m. Ernestas Šakltonas dalyvavo Roberto Skoto vadovaujamoje ekspedicijoje į Antarktį. Jos tikslas buvo pasiekti Pietų ašigalį. Jis kartu su R. Skotu ir E. A. Vilsonu šunimis kinkytomis rogėmis pasiekė 82°17′ pietų platumos. Žygyje Šakltonas sunkiai susirgo ir buvo išsiųstas atgal į laivą. Grįžęs į Angliją, dirbo žurnalistu, Škotijos karališkosios geografų draugijos sekretoriumi, įsitraukė į verslą, politiką. 1907 m. užsitikrino paramą kitai kelionei į Antarktį, kuria norėta pasiekti geografinį ir magnetinį pietų polius.
1908–1909 m. laivu Nimrod nuplaukęs iki Roso salos, joje peržiemojo. Tada keliomis grupėmis bandė pasiekti Pietų ašigalį (nukeliavo iki 88°23′ pietų platumos; pirmasis kelionėje panaudojo ponius), atrado Berdmoro ledyną. Antra ekspedicijos grupė pasiekė Pietų magnetinį polių. Ekspedicijos nariai (vad. Edžvorto Deivido) taip pat įkopė į Erebuso kalną. Grįžęs į Angliją, Šakltonas gavo sero titulą, Karališkąjį Viktorijos ordiną. Šakltonas vėl įsitraukė į verslą, dažnai skaitė viešas paskaitas apie Antarktidą.
1914–1917 m. surengė dar vieną ekspediciją į Antarktį, tačiau 1915 m. vasarį laivą Endurance Vedelio jūroje sutraiškė ledai, tad įgula dreifuojančiais ledais po 497 dienų pasiekė Elefanto salą (Pietų Šetlando salos). Iš ten Šakltonas su 5 bendrakeleiviais valtimi nuplaukė ieškoti pagalbos iki Pietų Džordžijos salos.[2] Maža valtimi sudužėliai sėkmingai pasiekė Pietų Džordžiją. Vėliau buvo išgelbėti likę Elefanto saloje bei kito ekspedicijos laivo Aurora, taip pat patyrusio avariją, keleiviai. Grįžęs į Angliją, Šakltonas užsirašė dalyvauti I pasauliniame kare, bet buvo išsiųstas dirbti propagandinio darbo į Argentiną.[3] 1918–1919 m. dalyvavo karinėje ekspedicijoje į šiaurės Rusiją, kuri buvo skirta paremti baltagvardiečius Rusijos pilietiniame kare.
1921 m. Ernestas Šakltonas su laivu Quest surengė paskutinę ekspediciją į Antarktį, kurios tikslai buvo gana migloti. Tačiau kelionės pradžioje Pietų Džordžijos saloje mirė nuo širdies smūgio. Ten jis ir buvo palaidotas.
Bibliografija
redaguoti
- Antarktikos širdis (The Heart of the Antarctic, 2 t. 1909 m.),
- Pietūs, Šakltono 1914–1917 ekspedicijos istorija (South, the Story of Shackleton’s 1914–1917 Expedition, 1922 m.).
Atminimas
redaguotiErnesto Šakltono vardu pavadinta:
- Šakltono viršūnė (Antarktidos pusiasalyje)
- Šakltono kalnagūbris ir ledynas (Transantarktiniuose kalnuose)
- Šakltono sąsiauris, šelfinis ledynas Antarktidos rytuose
- smūginis krateris Mėnulyje
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Huntford, Roland (1985). Shackleton. London: Hodder & Stoughton.
- ↑ Ernest Shackleton. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ Huntford, Roland (1985). Shackleton. London: Hodder & Stoughton.