Vikipedija

Yves Montand

prancūzų aktorius ir dainininkas
Yves Montand
I. Montanas 1965 m.
Gimė 1921 m. spalio 21 d.
Monsumano Termė, Italija Italija
Mirė 1991 m. lapkričio 9 d. (70 metų)
Sanlisas, Prancūzija Prancūzija
Veikla aktorius, dainininkas

Ivas Montanas (pranc. Yves Montand, tikrasis vardas it. Ivo Livi, 1921 m. spalio 21 d. Monsumano Termė, Toskana, Italija – 1991 m. lapkričio 9 d. Sanlisas, Uaza, Prancūzija) – italų kilmės prancūzų aktorius ir dainininkas.

Biografija redaguoti

Ivas Montanas, kaip Ivas Livis (Ivo Livi), gimė Toskanoje, Italijoje, nepriklausomo šluotų gamintojo ir radikalaus komunisto Džovanio Livio (Giovanni Livi) šeimoje.[1][2] 1922 m. spalį Musoliniui užgrobus valdžią fašistų smurto aktai prieš kitaip mąstančius darėsi vis žiauresni – nuo ​​persekiojimų iki žudynių,[3] todėl tėvas nusprendė emigruoti į Ameriką ir vėliau atsivežti šeimą, tačiau jis įstrigo Marselyje ir jame mėgino sukurti nepriklausomo šluotų gamintojo verslą. 1924 m. šiuo darbu užsiėmė šeima ir 1929 m. jie gavo Prancūzijos pilietybę. Tėvas bankrutavo 1932 m. dėl pasaulinės ekonomikos krizės, kuri apėmė ir Europą. Ivas Montanas turėjo baigti mokyklą ir, be kita ko, dirbo sesers kirpykloje.

Sulaukęs 17-os jis pirmą kartą kaip dainininkas pasirodė klubuose, nuo tol jis vadinosi Ivu Montanu (Yves Montand) ir tapo gerai žinomu šansonų atlikėju pietų Prancūzijoje. Prancūziją 1940 m. okupavo Vokietija ir Montanas vos išvengė tremties į užgrobėjų šalį. Pasibaigus Viši režimui jis išvyko į Paryžių, kur 1944 m. koncertavo Žuvų pardavėjų bulvare (Boulevard Poissonnière) įsikūrusioje 1200 vietų muzikos salėje ABC ir tai buvo garsaus šansonininko karjeros pradžia.[4] Kaip dainininkas, šokėjas ir aktorius, I. Montanas ėmė pavyzdį iš amerikiečio Fredo Asteiro, o apie I. Montaną sužinojusi Edita Piaf jį pasamdė savo koncertams bei tapo jo meiluže.[5][6]

Pirmasis I. Montano filmas „Žvaigždė be šviesos“ („Étoile sans lumière“) pasirodė 1946 m. (vaidino ir 1941 m. filme „Malda žvaigždėms“ – „La prière aux étoiles“, tačiau titruose nenurodomas).[7] 1949 metais jis susipažino su aktore Simona Sinjorė, kuri dėl jo išsiskyrė su režisieriumi Ivu Alegrė ir po dvejų metų ištekėjo už Montano; jųdviejų santuoka buvo pavyzdinė, grįsta pakantumu ir visą gyvenimą trukusia draugyste, taip pat bendru politiniu įsipareigojimu kairiesiems.[8]

 
I. Montanas Kanų kino festivalyje 1987 m.

1953 m. nusifilmavęs Kanų, Berlyno kino festivalių ir BAFTA apdovanojimus pelniusiame filme „Atlyginimas už baimę“ („Le salaire de la peur“), I. Montanas tapo įžymus už Prancūzijos ribų.[9] Jis dirbo su tokiais režisieriais, kaip Klodas Sotė, Filipas de Broka, Žanas-Lukas Godaras ir Kosta-Gavras, vaidino su Rome Šneider, Merlina Monro, Džeine Fonda, Žeraru Depardjė ir Semiu Frėjumi.[7]

1950 m. I. Montanas buvo vienas iš pasirašiusiųjų Stokholmo apeliaciją, nukreiptą prieš branduolinius ginklus. Savo filmus jis taip pat laikė politiniu pareiškimu, simpatizavo Prancūzijos komunistų partijai (PKP) ir save laikė komunistu, kol 1956 m. ginklu buvo nuslopinta Vengrijos revoliucija, o 1968 m. sekė Varšuvos pakto šalių kariuomenės įsiveržimas į Prahą. 9-ajame dešimtmetyje jis kritikavo socialistą prezidentą Fransua Miteraną dėl PKP narių skyrimo ministrais.[10]

Ivas Montanas mirė nuo širdies smūgio 1991 m. lapkritį sulaukęs 70 metų netrukus po to, kai baigė vaidinti paskutiniame savo filme „IP5: Storaodžių sala“ („IP5: L'île aux pachydermes“). Viename interviu režisierius Žanas-Žakas Beneksas sakė: „[Jis] mirė filmavimo aikštelėje… Paskutinę dieną, po paskutinio filmavimo. Buvo paskutinis vakaras ir mes kartojome filmavimą. Jis baigė tai, ką darė, ir tada tiesiog mirė. O filme pasakojama apie seną žmogų, kuris miršta nuo širdies smūgio, ir tas pats nutiko!“[11] I. Montanas palaidotas šalia 1985 m. mirusios žmonos Simonės Sinjorė Per-Lašezo kapinėse Paryžiuje.[12]

I. Montanas visada neigė, kad jis yra prancūzės Auroros Drosar (Aurore Drossart), gimusios 1975 m. spalio 6 d., biologinis tėvas, ji su savo motina 1990 m. pateikė ieškinį. Teismas paprašė I. Montano atlikti kraujo tyrimą, tačiau jis atsisakė. Praėjus trejiems metams po jo mirties, teismas Aurorą pripažino nesantuokine I. Montano dukterimi. I. Montano paskutiniųjų metų gyvenimo partnerė Kerolė Amiel (Carole Amiel) ir podukra Katrina Alegrė (Catherine Allégret) su tuo nesutiko ir prieštaravo dėl su tuo susijusių pretenzijų į aštuntąją Montano dvaro dalį. Praėjus 7-eriems metams po laidotuvių, I. Montano palaikai buvo iškasti. Trys nepriklausomai atlikti audinių mėginių tyrimai parodė, kad „ponas Ivas Livis, žinomas kaip Ivas Montanas, negalėjo būti panelės Auroros Drosar tėvas“.[13]

2004 m. podukra Katrina Alegrė savo atsiminimuose „Pasaulis aukštyn kojomis“ („Un monde à l’envers“) I. Montanui pateikė rimtus kaltinimus: jis ją nuo 5-erių metų seksualiai tvirkinęs, o jos biologinė motina Simonė Sinjorė tai pakentusi.[14] Šie kaltinimai neįrodyti.

Laisvalaikiu I. Montanas buvo aistringas bočės žaidėjas.[15]

Nuorodos redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. ↑ Montand, Yves; Hervé Hamon; Patrick Rotman (1992). isbn_ 9780679410126/page/4 You see, I haven't forgotten. Knopf. pp. org/details/isbn_ 9780679410126/page/4 4–30. ISBN 0679410120. {{cite book}}: Patikrinkite |url= value (pagalba)
  2. ↑ Rosen, Marjorie (1991-11-25). „Adieu, Yves“. People. 36 (20).
  3. ↑ Hodgson, Moira (1982-09-05). „Yves Montand – From the Music Hall to the Met“. The New York Times.
  4. ↑ David Richards (1982-09-05). „Reflections on Time, Women and Song From the Master Of the Music-Hall“. The Washington Post. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  5. ↑ „Biography: Édith Piaf“. Radio France Internationale Musique. Suarchyvuotas originalas 2003-02-27. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  6. ↑ Mayer, Andre (2007-06-08). „Songbird“. CBC. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  7. ↑ 7,0 7,1 „Yves Montand. Credits (text only)“. IMDb. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  8. ↑ „Yves Montand Biography“. musicianguide.com. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  9. ↑ „THE WAGES OF FEAR“. electricsheepmagazine.co.uk. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  10. ↑ WIilbur G. Landrey (1991-11-12). „France, U.S. mourn heroes' tragedies“. tampabay.com. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  11. ↑ „The Return of Jean-Jacques Beineix, Pt. II“, Video Business, 2009-06-05.
  12. ↑ „Yves Montand“. findagrave.com. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  13. ↑ Jochen Leibel: Aurore ist nicht seine Tochter. Die Welt], 1998-06-13. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  14. ↑ „Posthume Pädophilie-Vorwürfe gegen Yves Montand“. Der Standard. 2004-10-14. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
  15. ↑ „Kleines Dorf und große Stars“. Zzeit.de. Nuoroda tikrinta 2023-06-06.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Yves_Montand&oldid=7202561"