Višapas

Višapas (arm. վիշապ – 'slibinas') – akmeninė skulptūra (menhyras), vaizduojanti žuvį, aptemptą jaučio oda. Rasta iki 5 m aukščio višapų. Manoma, kad jie statyti II–I tūkstm. pr. m. e., siejami su archeologine Kuros-Arakso kultūra. Pirmasis višapas 1909 m. rastas Gehamo kalnagūbryje, vėliau jų aptikta daug kur kitur Armėnijos kalnyne, Gruzijoje, Šiaurės Kaukaze, Mongolijoje. Statyti prie upių, ežerų, kanalų, kur buvusios gyvulių girdyklos.^[1]

Višapų paminklai pavadinti pagal mitinius armėnų slibinus Višapus. Jie įsivaizduoti zoomorfiškai (ypač, gyvatiškai) arba antropomorfiškai, sieti su perkūndebesiais, audromis, viesulais. Tikėta, kad saulės užtemimo metu didžiulis Višapas praryjąs saulę. Jie gyvena aukštikalnėse, dideliuose ežeruose, danguje, debesyse. Kildami į dangų ar besileisdami ežeran višapai kelia sūkurius, siaubia viską savo kelyje. Pasak armėnų mitologijos, Višapas, išgyvenęs iki tūkstančio metų, galįs praryti pasaulį. Tikėta, kad per audrą seni višapai iš kalnų ir ežerų kyla į dangų, o dangiškieji – leidžiasi žemėn.

Mitas apie kovą prieš Višapą atitinka archetipinį choaso ir kosmoso mūšį. Armėnijoje paplitus krikščionybei, Višapą žudantį Vahagną pakeitė arkangelas Gabrielius (Gabrielas Hreštakas) bei angelai: per audrą jie kaunasi prieš saulę trokštančius praryti višapus (perkūndebesiai – ugniniai višapų kūnai, griaustinis – jų kaukimas, žaibas – Gabrieliaus strėlė, angelų rykštė). Angelai nuveja višapus iki pat saulės, kur šie virsta pelenais ir leidžiasi žemėn. Armėnų epe Višapai yra siaubūnai, užvaldę vandenis. Žmonės jiems turį aukoti mergeles. Vandenis ir mergeles išvaduoja didvyris. „Vipasanko“ epe vaizduojami višapai, gyvenantys Masiso papėdėje, višapo Adžahako ir jo pačios Anuiš („višapų motinos“) vaikai (dar vadinami „višapaznukais“). Višapų vadas Argavanas į savo rūmus kviečia pietauti karalių Artašesą su sūnumis. Pietų metu, Argavanas prieš karalių rezga pinkles. Įtūžęs Artašesas, grįžęs į Artašatą, siunčia sūnų Mažaną su kariauna, kad šis sunaikintų višapus, tačiau išpildyti įsakymo sūnui nepavyksta.^[2]

Gruzinų ir armėnų Biblijos vertimuose višapais vadinamas banginis Leviatanas.^[3]

Žodis kildinamas iš sen. armėnų *vēšap, šis – iš iranėnų (Avestos) višāpa, šis – iš *viš.sāpa („nuodai-sultys“; plg. skr. víṣa „nuodai“, sāpa „sultys, syvai“). Tos pat kilmės yra gruzinų ვეშაპი (vešaṗi).^[4]

Taip pat skaitykite

Šaltiniai

↑ Višapas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 313 psl.
↑ Мифы народов мира. С. Б. Арутюнян , Вишапы – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
↑ Марр Н. Я., Смирнов Я. И. Вишапы // Труды Государственной Академии Истории Материальной Культуры, т. I, Ленинград, 1931
↑ Ačaṙean, Hračʿeay (1971–1979), “վիշապ”, in Hayerēn armatakan baṙaran [Dictionary of Armenian Root Words], 2nd edition, Yerevan: University Press, published 1926–1935

[1] Višapas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 313 psl.

[2] Мифы народов мира. С. Б. Арутюнян , Вишапы – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.

[3] Марр Н. Я., Смирнов Я. И. Вишапы // Труды Государственной Академии Истории Материальной Культуры, т. I, Ленинград, 1931

[4] Ačaṙean, Hračʿeay (1971–1979), “վիշապ”, in Hayerēn armatakan baṙaran [Dictionary of Armenian Root Words], 2nd edition, Yerevan: University Press, published 1926–1935

[1]

[2]

[3]

[4]