Vengerovas
Vengerovas (rus. Венгерово) – gyvenvietė Rusijoje, Novosibirsko srityje; Vengerovo rajono centras. Išsistačiusi prie Tartaso upės (Omės dešiniojo intako).[1] 6 698 gyventojai (2021 m. duomenys).[2]
| Vengerovas Венгерово | |
|---|---|
 | |
| Valstybė |  Rusija
|
| Sritis |  Novosibirsko sritis
|
| Rajonas | Vengerovo rajonas |
| Įkūrimo data | 1753 m. |
| Gyventojų | 6 698 |
| Altitudė | 99 m |
| Pašto kodas | 632241 |
Istorija redaguoti
Apylinkėse (Tartaso ir Omės upių santakoje) gyventa jau IV t. p.m.e., apie tai byloja kasinėjimai išlikusiame pilkapyje.[3]
Kaimas įkurtas 1753 m. (kitais duomenimis 1763 m.) kaip Sibiro įsisavintojų žiemos stovykla, žinomas Golopupovo vardu. XIX a. pr. pastačius Šv. Spaso cerkvę, kaimas pervadintas į Spaskojė.[4] Pagal administracinį padalijimą buvo Tomsko gubernijos (kurį laiką Novonikolajevsko gubernijos) Ust Tartaso apskrities centru.
Per kaimą ėjo Sibiro traktas, triskart metuose organizuojami jomarkai.[5] XIX a. pab. apylinkėse suklesti žemdirbystė, vystoma sviesto gamyba.
Po Pirmojo pasaulinio karo Sibire, kaip ir visoje Rusijoje, kilo pilietinis karas. Kovodamas prieš Aleksandro Kolčiako vadovaujamus dalinius bolševikų komisaras Michailas Vengerovas pateko į nelaisvę ir buvo sušaudytas gimtajame Spaskoje. 1933 m. kaimas jo garbei buvo pervadintas į Vengerovą.
1950 m. spalio 11 d. gretimame Novo Kuliki (rus. Ново-Кулики) kaime nukrito meteoritas (išliko du 9,3 ir 1,5 kg svorio gabalai), mokslininkų užregistruotas Vengerovo pavadinimu.
Dabartiniu metu (XXI a. pr.) gyvenvietėje dirba pieno ir mėsos perdirbimo cechai, kepykla, parduotuvės. Išliko keletas XIX a. pab. – XX a. pr. statytų pirklių namų, Šv. Spaso cerkvė su buv. vienuolynu. Veikia kraštotyros muziejus.
Lietuviai redaguoti
Po pralaimėto 1863 m. sukilimo iš Lietuvos į Spaskojė kaimą buvo atitremti jo dalyviai. Čia atliko tremties bausmę ir mirė žinomas sukilėlių kunigas Aleksandras Miliauskas. Kaimo seniūnas Pranas Milinis su iš Ylakių parapijos kilusiu kun. Matu Veitu įkūrė katalikišką koplyčią, o kun. Vincento Mosėjaus pastangų dėka 1896 m. iškilo mūrinė bažnyčia (šventovės statytoju minimas ir iš Volynės kilęs kun. Valerijonas Gromadskis).[6][7] 1902 m. buvo įsteigta parapija, be spaskiečių jai priklausė Baisogalos, Šeduvos ir kitų gretimų kaimų tremtiniai katalikai.[8] Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Spaske ilgai klebonavo kun. Anupras Bardauskas.[9]
1942 m. gruodžio pab. į Vengerovo rajoną buvo komandiruotas evakuacijoje leisto laikraščio „Tarybų Lietuva“ bendradarbis Eugenijus Meškauskas, tikint rasti kadrų sovietinės Lietuvos administracinėms struktūroms. Savo ataskaitoje LKP (b) CK sekretoriui Antanui Sniečkui jis rašė, kad Vengerove ir aplinkiniuose kaimuose „tarp lietuvių yra daug areštuotų, neskaitant nubuožintųjų (vėliau paaiškėjo, kad visi areštai įvykdyti vienu laiku – 1937 metais)“.[10]
Žymūs žmonės redaguoti
- Grigorijus Jelisejevas (1821–1891) – žurnalistas ir publicistas;
- Ignatijus Milinis (1899–1974) – lietuvių kilmės konstruktyvizmo architektas;
- Viktoras Leonovas (1924–1944) – Antrojo pasaulinio karo metu žuvęs Tarybų Sąjungos didvyris;
- Aleksandras Kuzminas (g. 1961 m.) – fizikos mokslininkas.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Спасское, село Томской губернии // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907
- ↑ Численность постоянного населения Российской Федерации по муниципальным образованиям на 1 января 2021 года. Archyvuota kopija 2021-05-02 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Le Petit Fute: Новосибирская область / Michel Strogoff & Ass., City-Guides, Country-Guides ; Сост. А. Юдин ; Отв. ред. В. Петров. – Paris – Luxembourg – Москва, 2000. – 192 с. – ISBN 5-86394-104-9
- ↑ ВЕНГЕРОВО // Географические названия России
- ↑ Спасское, село Томской губернии // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907
- ↑ Viktor Bilotas. «Сибирь в церковном отношении» И.-Б. Пранайтиса, C. 55
- ↑ Островский Леонид Казимирович. Поляки в Западной Сибири в конце XIX – первой четверти XX века
- ↑ Viktor Bilotas. «Сибирь в церковном отношении» И.-Б. Пранайтиса, C. 61
- ↑ Juozas Vaišnora. Lietuviai misininkaiSibire, psl. 274
- ↑ Vladas Sirutavičius.Dokumentas apie LKP (b) kadrų politiką 1942–1943 metais: Eugenijaus Meškausko ataskaita LKP (b) sekretoriui Antanui Sniečkui, psl. 151 Archyvuota kopija 2021-11-23 iš Wayback Machine projekto.