Vencavų dvaras
| Vencavų dvaras | |
|---|---|
| Vieta | Vencavai |
| Įkurtas | XVII a. |
| Bajorų giminės | Druckiai–Ozereckiai Jonas Švykovskis Strutinskiai Saltonao Buchovcai Bžežinskiai Vereščinskiai Kržyvecai Antanas Namikas |
Vencavų dvaras – neišlikęs dvaras Vencavuose, Zarasų rajone, kelių 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas , ir rajoninio kelio Nr.5305 (Antalieptė–Zarasai) kryžkelėje.
Istorija redaguoti
Vietovė vadinta Venus, Venusov, Venusovo.
XVII a. Vencavai priklausė Vitebsko kunigaikščiui Vasilijui Druckiui–Ozereckiui (lenk. Wasily Wasilewicz Druccy-Oziereccy) ir jo žmonai K.Švykovskaitei, kurie žemes pavedė valdyti žmonos broliui Jonui Švykovskiui (lenk. Szwykowsky).
1615 m. kovo 29 d. Ukmergės pilies teismo knygose padarytas įrašas: 1615 metų kovo 29 dieną Jonas Švykovskis ir jo žmona Aleksandra Bazanka perdavė nuomojant valdyti Venusovo dvarą M.Strutinskiui.
Yra išlikę duomenų, jog 1620 m. „Salako ir Smalvų žemes“ valdė grafas Berlič-Strutinskis.
1633 m. balandžio 20 d. Jonas ir jo sūnus Tobijus Švykovskiai fundavo Vencavų evangelikų reformatų bažnyčią - dovanojo žemes, ant kurių pastatyta bažnyčia ir klebonija, pamokslininkui užrašė 4 valakus dirbamos žemės iš Kroviškių (lenk. Krowiszek) palivarko ir 6 valakus su žmonėmis ir jų prievolėmis iš Mužvilų (lenk. Możwilach) kaimo.
Vėliau Vencavus valdė Saltonai ir Bychovcai. Dvaro valdų inventoriuje minimi buvę keturi gyvenamieji namai, atskira virtuvė, trys mūriniai rūsiai, didelės arklidės, tvartai, svirnai, klojimai, malūnas, sūrinė ir kiti pastatai. Dvarą puošė įvažiuojamieji vartai – bromas. Dvarui priklausė kaimai, palivarkai ir ežerai.
Nuo 1750 m. dvarą valdė P.Saltonas.
Nuo 1781 m. dvarą valdė grafas Juozapas Bžežinskis, Galicijos pakamaris, mėgęs išlaidauti ir įlindęs į skolas.
1823 metais Vencavų centrą su Pažemiu ir Juozapava bei daugeliu aplinkinių kaimų įsigijo Kristupas Vereščinskis su žmona. Iš šių laikų išlikę atsiminimai, jog elgęsi žiauriai: baudžiauninkus mušdavo, kankindavo, parduodavo, „bekukuojančius” medyje nušaudavo.
B.Kvyklio knygoje „Mūsų Lietuva” rašoma, kad ir po šimto metų Vencavų gyventojai tik bloguoju minėdavo Vereščinskio valdymo laikus. Pasakojama, kad mirusio grafo palaikai buvo palaidoti jam pastatytos koplyčios rūsyje, tačiau niekaip nepavyko užmūryti jos angos: dieną užmūrija, o po nakties angą su karstu rasdavo atidarytus. Tai kartojosi keletą metų. Kiti pasakodavo, kad tamsiomis rudens naktimis matydavo Vereščinskį važiuojantį margais arkliais ugninio stulpo pavidalu arba klausinėjantį kur yra jo baudžiauninkai…
Nuo 1845 m. dvaras perėjo bajorams Kržyvecams.
1921–1923 m. vykdant Lietuvos žemės reformą dvaras buvo išdalintas. 1924 m. dvaro centrą su 43 ha žemės iš varžytinių nusipirko Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektorius Antanas Namikas – šviesuolis, kultūros puoselėtojas, mokslo eruditas ir archeologas. Jis kaime pastatė prancūziško tipo vėjinį malūną, kuriam įrengimus užsakė Prancūzijoje, o malūnininką atsiviliojo iš Biržų.