Vaskonai

Vaskonai (lot. vns. vasco, dgs. vascones) - senovinė tauta, kuri, regioną pasiekus romėnams, gyveno teritorijoje, atitinkančioje šių dienų Navarą, Žemutinę La Riochą, šiaurės vakarų Aragoną. Manoma, kad jie gali būti šių dienų baskų protėviai. Baskai paveldėjo ir jų pavadinimą.

Vaskonų genties gyvenamoji vieta ankstyvosios Romos laikais.
·Juodi pavadinimai: indoeuropiečių gentys
·pilki: Keltų gentys

Romos laikotarpis

Atrodo, kad vaskonai, skirtingai negu akvitanai ar kantabrai, buvo išsiderėję aukštesnį statusą Romos imperijoje.
Sertorijaus karo metu Gnėjus Pompėjus vaskonų teritorijoje įkūrė savo štabą, tapusį Pompela (lot. Pompaelo), kuri tapo šių dienų Pamplona. Vaskonų žemėse romanizacija buvo intensyvi Ebro slėnyje (tada vadintame Ager Vasconum), o kalnuotose srityse ji buvo silpna. Vaskonų - emės romėnams buvo svarbios kaip grandis, jungianti Šiaurės Ispaniją su pietvakarių Galija.

IV-V a. vaskonų žemėse vyko neramumai, ką liudija sudegintų romėnų vilų likučiai, monetų kalyklų, kaldinusių monetas įgulų algoms mokėti, gausa. Šiuos neramumus daug istorikų sieja su bagaudų maištais. Tuo metu atskirti vaskonų genties narius nuo kitų baskiškai kalbėjusių žmonių, irgi vadintų vaskonais, praktiškai neįmanoma.

Ankstyvieji viduramžiai

407 m. vaskonų kariuomenė, vadovaujama romėnų vadų Didimo (Didimus) ir Veriniano (Verinianus), atrėmė vandalų, alanų ir svebų puolimą. 409 m. germanai ir sarmatai netrukdomi praėjo į Ispaniją. Dėl šio įvykio ir vaskonų neramumų romėnai Akvitanijos Galiją (Gallia Aquitania) ir Tarako Ispaniją (Hispania Tarraconensis) perdavė vizigotams už šių kaip sąjungininkų tarnybą. Vizigotai netrukus išstūmė vandalus į Afriką.