Vakarinių prieigų vadovybė

Vakarinių prieigų vadovybė (angl. Western Approaches Command) – operatyvinio lygio D. Britanijos karališkojo laivyno štabas Antrojo pasaulinio karo metais, atsakinga už britų laivybos saugumą Vakarinėse prieigose.

Komanderis Cross (už konvojus atsakingas štabo karininkas) kairėje ir kapitonas Lake (operacinio skyriaus budintis karininkas) aptarinėje konvojaus maršrutą (1944 m. rugsėjis).

Karo pradžioje 1939 m. rugsėjį Vakarinių prieigų vyriausiuoju vadu buvo admirolas Martin Dunbar-Nasmith. Vadovybės štabas tuomet buvo įsikūręs Plimute. Admirolas M. Dunbar-Nasmith šio štabo vadu buvo iki 1941 m. vasario 17 d. Vakarinių prieigų vadovybė buvo atsakinga už pagrindinių Šiaurės Atlanto konvojų, kurie iš D. Britanijos į Šiaurės Atlantą išplaukdavo pietrytine prieiga piečiau Airijos.

1940 m. birželį kapituliavus Prancūzijai pagrindiniai Šiaurės Atlanto konvojų maršrutai pro šiaurės vakarų prieigas šiauriau Airijos. 1940 m. antroje pusėje štabo bazavimosi vieta Pilute darėsi vis nepatogesnė, tad buvo nutarta štabą perkelti į Liverpulį. 1941 m. vasario 7 d. Vakarinių prieigų vadovybė buvo padalinta, ir jos štabas perkeltas į Liverpulį. Tuo pačiu metu buvo perkeltas ir Karališkųjų oro pajėgų Pakrančių apygardos (angl. RAF Coastal Command) štabas.

1941 m. vasario 17 d. nauju Vakarinių prieigų vadovybės vadu buvo paskirtas admirolas Percy Noble. Jo pavaldume atsidūrė ne tik Vakarinės prieigos, bet net ir Atlanto konvojų maršrutų vakarinės dalies saugumu besirūpinusios Niufaundlando palydų pajėgos. Vadovaujant šiam admirolui Šiaurės Atlante veikiančioms palydų grupėms buvo įkurtos bazės Grynoke, Londonderyje ir Liverpulyje, sukurta mokymų infrastruktūra, prisidėję prie pergalės Atlante.

1942 m. admirolą Noble pakeitė admirolas Maksas Hortonas (Max Horton), vadovavęs Vakarinių prieigų štabui iki vadovybės panaikinimo 1945 m. rugpjūčio 15 d., kai karas buvo senokai jau pasibaigęs.

Memorialinė lenta Liverpool, prie buvusio Vakarinių prieigų štabo pastato.

Vadovaujant Hortonui vokiečių povandeninių laivų grėsmė buvo faktiškai pašalinta. Hortonas naudojo vis daugiau eskortinių laivų, kurių vis daugiau buvo priimama į laivyno sąrašus, iš šių laivų sudarydavo paramos grupes, kuriomis sustiprindavo užpultus karavanus. Skirtingai negu normalios palydų grupės paramos grupės nebuvo atsakingos už konkretaus konvojaus laivus. Ši aplinkybė paramos grupėms leido daug lengviau naudoti lanksčią taktiką, pvz., atskirti žvalgybos pastebėtus povandeninius laivus ir juos medžioti. Reguliarios palydos grupės laivai, persekiodami priešą, turėdavo grįžti atgal, kad nepaliktų konvojaus be apsaugos. O paramos grupių laivai galėdavo nepaliaujamai sekti priešo povandeninius laivus, kol šie būdavo sunaikinami.