Vėlinės (poema)

„Vėlinės” (lenk. Dziady) – Adomo Mickevičiaus romantizmo stiliumi parašyta epinė poema, publikuota 1823–1832 m. ir 1860 m. laikotarpiu.

Memorialinė lenta Vilniuje, Bazilijonų vienuolyne, kuriame kalėjo Adomas Mickevičius Filomatų bylos metu ir kur vyksta jo poemos „Vėlinės“ III dalies veiksmas.

Poema „Vėlinės“ – romantinė drama, kurią galima lyginti su Gėtės „Faustu“, Bairono „Manfredu“.

Istorija

Adomas Mickevičius. Poemos „Vėlinės“ III dalies fragmentas

Poemą „Vėlines“ Adomas Mickevičius pradėjo rašyti dar 1820 m. Į ją sudėjo savo trejų metų išgyvenimo patirtį. Tai kūrinys, kuris niekada neturėjo pradžios ir negalėjo būti užbaigtas. Rašytas ne iš eilės, ne kartą keista kūrinio kompozicija.

Savo antrojoje knygoje, kuri buvo išleista 1823 m. Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje, Adomas Mickevičius buvo nurodęs, kaip išdėstyti kūrinių seką. Pirmiausiai knygoje buvo įdėta poema „Gražina“, po jos sekė „Istorinės pastabos“, t. y. autoriaus komentarai minėtai poemai, po komentarų įdėtas titulinis „Vėlinių“ lapas, išdėstyta įžanga, parašyta proza, ir pagaliau – II bei IV „Vėlinių“ dalys. III poemos „Vėlinės“ dalis pasirodė vos ne po dešimtmečio, t. y. 1832 m., ir buvo publikuota Drezdene. Poemos I dalis, kuri liko nebaigta, buvo išleista jau po poeto mirties 1860 metais.

Per visą savo gyvenimą Adomas Mickevičius ne kartą ketino grįžti prie „Vėlinių". Apie tai užsimindavo savo bičiuliams laiškuose. Laiške J.U.Nemcevičiui rašė:

„Sujaudino mane be galo, kad atspėjote mano poemos tikslą ir planą: iš tikrųjų esu užsibrėžęs aprėpti joje visą mūsų Tėvynės persekiojimų ir kančių istoriją. Vilniškės scenos yra tik įžanga į Peterburgo kalėjimus, į katorgą ir tremtį Sibire. (…).“

Glausta poemos tematika ir struktūra

Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlinės” sudaro IV dalys.

Epinės dramos pavadinime minimos Vėlinės – senovės lietuvių, gudų, lenkų šventė, skirta atminti mirusiesiems („protėviams“). Būtent, pagoniškų papročių mistifikuotais aprašymais Mickevičius pradėjo rašyti „Vėlines“. Poemoje iškyla nelaimingas, dramatiškas herojus Gustavas, kuris bazilijonų celėje virsta kovotoju Konradu, savo vidine drama atspindinčiu visą tautos kančią, kuri siekia išsivaduoti iš carinės imperijos valdžios.

„Vėlinių“ III dalis, kuri buvo išspausdinta Drezdene, paskirta filomatų bylos procesui, vykusiam Vilniuje, kuris pavaizduotas kaip romantinė misterija su dramatišku kontekstu. Poemoje kalinio Gustavo – Konrado išgyvenimai persipina su įsimylėjėlio vidine drama. „Vėlinių” III dalies veiksmas vyksta Bazilijonų vienuolyne. Filomatų budelių paveikslai sukurti, pasitelkiant satyrą, aprašomos spalvingos, ironizuotos jų kaukės. Poemoje įpintas ir šiurkštus tonas. Visas mistifikuotas filomatų įkalinimo ir tardymo procesas alsuoja besikeičiančiais vaizdais ir nuotaika. Kūrinyje veikia autentiški Mickevičiaus aplinkos asmenys su tikromis arba pakeistomis pavardėmis.

A.Mickevičiaus “Vėlinės”– romantizmu persmelktas kūrinys, kuriame atsispindi poeto autobiografiniai faktai, socialinė, istorinė ir egzistencinė poeto laikmečio problematika. Kūrinys liko kompoziciškai nebaigtas.

Poemos pastatymas teatre

2016 m. pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ režisierius Eimuntas Nekrošius pastatė to paties pavadinimo spektaklį, kurio premjera įvyko Nacionaliniame teatre Varšuvoje. Žurnalas „Teatr“ minėtą spektaklį pripažino geriausiu 2015–2016 m. sezono spektakliu.