T limfocitai

T limfocitai, arba T ląstelės – kraujo ląstelės, priklausančios leukocitų agranulocitų grupei, viena iš limfocitų populiacijų (dar yra B limfocitai, ir NK ląstelės). Sudaro 70 % visų limfocitų. Šios ląstelių grupės pavadinimas kilęs nuo užkrūčio liaukos (angl. thymus), kurioje vyksta jų brendimas. T limfocitai yra 7-12 μm skersmens, nefagocituojančios ląstelės, turinčios didžiulį branduolį, užimantį beveik visą citoplazmą. T limfocitai organizme lemia ląstelinį imunitetą t. y. naikina užkrėstas ir vėžines ląsteles, taip pat svarbūs imuniteto reguliacijai.

Žymenys

Skirtingų limfocitų populiacijų sandara yra vienoda, todėl limfocitai į grupes skirstomi pagal tam tikrus baltymus esančius ląstelės paviršiuje. Šie baltymai sutartinai žymimi CD (angl. cluster of diferentiation) ir kokiu nors skaičiumi, kuris žymi skirtingus baltymus, pvz., CD4, CD146 ir t. t. Paprastai tie baltymai atlieka tam tikras funkcijas ir turi kitą pavadinimą. Visą CD nomenklatūros sąrašą galima rasti čia Archyvuota kopija 2011-06-03 iš Wayback Machine projekto..

T limfocitų skiriamasis bruožas – baltymas CD3. Jis reikalingas kito T limfocitų paviršiaus baltymo, antigenų receptoriaus (angl. T-cell receptor, TCR) veiklai. Šis receptorius panašiai kaip ir antikūnai sugeba atpažinti ir prisijungti antigeną. Tačiau skirtingai nei antikūnai, TCR nesugeba atpažinti laisvo antigeno, prieš atpažinimą jis turi būti prijungtas prie specialių kitų ląstelių paviršinių baltymų MHC I arba MHC II (angl. major histocompatibility complex). Be CD3, T limfocitai gali turėti ir baltymus CD4 arba CD8. Pagal jų buvimą/nebuvimą T limfocitai savo ruožtu skirstomi į 2 subpopuliacijas. Trečiai T limfocitų subpopuliacijai būdinga kitokia TCR sandara.

Limfocitų paviršiaus žymenys
	B limfocitai	T_Climfocitai	T_H limfocitai
CD3	–	+	+
CD4	–	–	+
CD8	-	+	-

Subpopuliacijos

T_C limfocitai (angl. cytotoxic – kenksmingas ląstelėms) turi CD8, bet neturi CD4 baltymo, dėl to kartais žymimi ~~CD4+.~~ CD8+. Jie sudaro apie 30 % visų T limfocitų. Beveik kiekviena branduolį turinti ląstelė įvairius savo baltymų fragmentus sujungia su baltymu MHC ir „iškelia“ šį kompleksą ląstelės paviršiuje. Jei ląstelė užkrėsta virusu ar bakterija, tai MHC į paviršių iškels ir patogeno baltymų fragmentus. Po organizmą cirkuliuojančios T_C ląstelės TCR ir CD8 pagalba „skenuoja“ kitų ląstelių MHC I, ir jei aptinka antigeną (t. y. viruso arba bakterijos baltymo fragmentą) nedelsiant tą ląstelę sunaikina. Į jų aukų sąrašą pakliūna ir vėžinės bei transplantuotos svetimo organizmo ląstelės.

T_H limfocitai (angl. helper – padėjėjas) turi CD4, bet neturi CD8 baltymo, dėl to kartais žymimi CD4+. Jie sudaro apie 60 % visų T limfocitų. T_H limfocitai per savo TCR ir CD4 sąveikauja su MHC II. Skirtingai nei MHC I, MHC II turi tik kai kurios imuninės sistemos ląstelės – B limfocitai, dendritinės ląstelės, makrofagai. Šios sąveikos paskirtis – pateikti T limfocitams antigenus, kuriuos jau pagavo kitos imuninės sistemos ląstelės, ir taip indukuoti pilną imuninį atsaką. Susidūrusios su antigenu T_H ląstelės išskiria citokinus, kurių pagalbą suderintai reguliuojamas imuninis atsakas.

γδ T limfocitai (taip pavadinti pagal polipeptidus, sudarančius TCR) turi kiek kitokios sandaros antigenų receptorių (TCR) nei T_H ar T_C ląstelės. Daugiausia randamos epitelyje ir gleivinėje. Nėra priklausomas nuo MHC molekulių ir antigeną gali atpažinti savarankiškai. Tačiau TCR įvairovė daug mažesnė, atpažįstamų antigenų ratas kur kas siauresnis. Dažniausiai tai įvairūs nebaltyminiai fosforilinti substratai, kuriuos išskiria bakterijos ar organizmo ląstelės streso metu. Antigenų aktyvuoti γδ T limfocitai išskiria citokinus, kurie savo ruožtu aktyvuoja T_H ląsteles. Sudaro apie 10 % visų T limfocitų.

Brendimas

T limfocitų pirmtakas susiformuoja iš kamieninių kraujodaros ląstelių kaulų čiulpuose. Iš ten migruoja į užkrūčio liauką, kur ir vyksta visas brendimo procesas. Jo metu susiformuoja TCR receptoriai, CD3, CD4, CD8 baltymai, nulemiama ląstelės priklausomybė vienai ar kitai subpopuliacijai. Užkrūčio liaukoje vyksta ir susidariusių limfocitų selekcija. Jeigu T limfocitai nesugeba atpažinti savų MHC baltymų arba, dar blogiau, organizmo baltymus pažįsta kaip svetimus antigenus, jie gauna signalą apoptozei (programuotai žūčiai). Taip sunaikinama daugiau kaip 95 % visų bręstančių T limfocitų. Atranką praėję limfocitai palieka užkrūčio liauką, ir kraujagyslėmis arba limfagyslėmis keliauja į periferinę limfinę sistemą. Ten vyksta pastovi limfocitų cirkuliacija po organizmą, kurios tikslas padidinti antigeno ir T limfocito susidūrimo tikimybę. Aptikusi antigeną ląstelė aktyvuojasi ir pradeda daugintis. Palikuonys kovoja su infekcija ir jai pasibaigus žūsta. Lieka tik nedidelė dalis pasidauginusių T limfocitų, vadinamosios atminties ląstelės. Jei infekcija pasikartos, jos padės imuninei sistemai reaguoti daug greičiau.

Literatūra

I. Todd, „Cells of the immune system“, Encyclopedia of life sciences. www.els.net
G. Klaus, „Lymphocytes“, Encyclopedia of life sciences. www.els.net