Vikipedija

Strateginė mokykla

K. Mensfildas
The Hampshire Telegraph and Post 1915
a8 b8 c8 d8 e8 f8 g8 h8
a7 b7 c7 d7 e7 f7 g7 h7
a6 b6 c6 d6 e6 f6 g6 h6
a5 b5 c5 d5 e5 f5 g5 h5
a4 b4 c4 d4 e4 f4 g4 h4
a3 b3 c3 d3 e3 f3 g3 h3
a2 b2 c2 d2 e2 f2 g2 h2
a1 b1 c1 d1 e1 f1 g1 h1
#2 Tiesioginis matas Dviem ėjimais. Pusinis surišimas, Goetharto tema.

1.Rc7! ~ grasina: 2.Ba5#

1...Ra3 2.b3#

1...Rd2 2.V×c2#

1...Rc3 2.Bb3#

1...Rc5 2.Bb3#

1...Ra5 2.Bb6#

1...Žb3+ 2.a×b3#

1...Ž×b5 2.bxa8V#.[1]

Strateginė mokykla – šachmatų uždavinių šachmatų kompozicijos kryptis, pradžioje vadinta Naująja amerikietiškąja mokykla. Ji skiria dėmesio taktinių idėjų ir mechanizmų atskleidimui kompozicijoje. Jai būdingas idėjų pasikartojimas keliuose uždavinio variantuose. Kompozicijose svarbiausi kriterijai:

organiška visų idėjinių variantų visuma, uždavinio baigtumas, turinį sudarančių taktinių idėjų grožis, taupus figūrų naudojimas, konstrukcijos lengvumas, formos grožis.[2]

Prie svarbių meninės raiškos faktorių strateginė kompozicija priskiria sumanymo raiškumą ir žaidimo harmoniją, kuri pasireiškia idėjinių variantų, juodųjų gynybos ir baltųjų atsakymų lygiavertiškumu.

Pagrindiniai žanrai yra dviejų ėjimų (mokyklos atsiradimo pradžioje) ir ir trijų ėjimų (nuo XX a. penktojo dešimtmečio vidurio) uždaviniai. Strateginės mokyklos kompozicijų tematiką galima skirstyti į dvi pagrindines dalis:

  • ortodoksinę grupę, kurioje pagrindinis vaidmuo skiriamas taktinėms idėjoms ir mechanizmams;
  • žaidimo kaitos grupę, besiremiančia ypatingais mechanizmais, leidžiančiais žymiai praplėsti kompozicijų turinį.

Istorija redaguoti

Dviejų ėjimų uždaviniai redaguoti

 
Kominsas Mansfildas (1896–1984), britų šachmatų kompozitorius.
 
Argentinos šachmatų kompozitorius Arnoldas Elermanas (1893–1969), nuotrauka daryta 1922 m.

XIX amžiaus pabaigoje XX a. pradžioje kai kurie šachmatų kompozitoriai (daugiausiai amerikiečiai ir anglai: Jamaikietis Artūras Mekenzy (Arthur Ford Mackenzie (1861–1905))[3], amerikietis Mary Marblas (Murray Marble (1885–1919))[4] , Australijos kompozitorius Artūras Mozelis (Arthur James Mosely (1867–1930))[5]), nesitraukdami nuo tada uždavinio žanre, dominavusios dviejų ėjimų angliškosios mokyklos principų, savo darbuose pradėjo naudoti taktinius elementus: matinės zonos laukelių blokavimą, juodųjų figūrų užstojimą, šachus baltųjų karaliui. Prie tokių elementų platesnio naudojimo prisidėjo ir brito Kominso Mensfildo (Comins Mansfield (1896–1984)) [6] bei argentiniečio Arnoldo Elermano (Arnoldo Ellerman (1893–1969))[7] kompozicijos.

Propaguojant naująją tematiką žymų vaidmenį suvaidino susivienijimas „Geras kompanjonas“. Pastovus šachmatų konkursų teisėjas A. Vaitas pradėjo leisti „Kalėdinę seriją“, skirtą geriausių šachm. kompozitorių kūrybai ir kompozicijų teorinėms problemoms.

Perspektyvi tolimesniam vystymuisi buvo baltųjų kombinacijų tema, sudariusi galimybių siekti tam tikro loginių ir strateginių idėjų susiliejimo, suteikusi ypatingo gilumo kompozicijai.

Į to laikotarpio dviejų ėjimų uždavinio vystymasi ne mažą indėlį įnešė: JAV, Anglijos, Nyderlandų, Italijos, Danijos, Belgijos, Vengrijos, Rumunijos ir kt. šalių šachm. kompozitoriai.

Trijų ėjimų uždaviniai redaguoti

Strateginės mokyklos pirmieji bandymai panaudoti dviejų ėjimų uždavinio idėjas, kuriant trijų ėjimų uždavinius, buvo atlikti XX a. trečiajame dešimtmetyje. Svarbų vaidmenį 1928 m. suvaidino Leonido Kubelio straipsnis “Apie teisingus ir neteisingus matus trijų ėjimų uždavinyje“, kuriame jis pripažino lygiavertėmis abi kryptis bei pateikė uždavinio pavyzdį su visu strateginių temų rinkiniu, kuriame nebuvo nei vieno taisyklingojo mato.

Penktojo dešimtmečio pradžioje dviejų ėjimų uždavinio tematika iš esmės buvo išsemta. Dar 1928 m. italų kompozitorius Albertas Maris (Alberto Mari (1892–1953))[8] atkreipė dėmesį į galimybę praplėsti uždavinio turinį, remiantis dviejų idėjinių kompleksų apjungimu. Jo uždaviniai demonstravo pagrindinius, anksčiau neturėjusių analogų žaidimo kaitos principus.

Strateginės mokyklos trijų ėjimų uždavinio vystymasis išaugo po 1945 m.; pradžioje idėjinis turinys apsiribojo taktikos naudojimu pirmajame juodųjų ėjime, toliau vis daugiau dėmesio buvo skiriama juodųjų žaidimo aktyvinimui ir antrajame ėjime. Vengrų šachmatų kompozitorių atrastas matų kaitos principas, leido įtraukti į trijų ėjimų uždavinio turinį ir baltųjų matuojantį ėjimą.

Postūmį greitam žaidimo kaitos tematikos vystymuisi davė Jefimo Ruchlio ( Efim Naumovich Rukhlis; 1925–2006) uždavinys (1946, Ruchlio tema). Didelį indėlį įnešė L. Lošinskis 1951 m., paskelbęs straipsnį, kuriame klasifikavo ir analizavo kaitos mechanizmus; L. Zagoruika, pasiūlęs vienoj pozicijoj paraleliai naudoti ne dvi, o tris žaidimo sistemas. Taip atsirado naujų galimybių plėsti strateginio uždavinio turinį.

Trijų ėjimų uždavinys su žaidimo kaita iki šeštojo dešimtmečio buvo sutinkamas epizodiškai, tačiau septintajame dešimtmetyje jo populiarumas išaugo. Ypač plačių žanro galimybių atsirado žaidimo kaitos srityje, naudojant Lačnio temą. Apie žaidimų kaitos tematikos perspektyvas liudija sumanymų, kurių nepavykdavo realizuoti dviejų ėjimų uždaviniuose (trys žaidimų kaitos poros ir trijų fazių Lačnio tema), naudojimas trijų ėjimų uždavinyje.

Trijų ėjimų uždaviniai pasirodė labiausiai tinkami, įgyvendinant daugelį aštrių ir paradoksalių sumanymų, panaudojus: Lošinskio, Umnovo, gynybos grėsmės laukelyje ir kitas temas.

Konstruktyvi priemonė, įgyvendinant paradoksalias idėjas, buvo laukelio išlaisvinimo mechanizmas. Vienas strateginės mokyklai būdingų bruožų yra platus panašių mechanizmų, vadinamų padėties mechanizmais, naudojimas. Praeityje jie buvo vertinami, kaip dviejų ėjimų uždavinių konstrukcinis elementas (Pikenini tema). Šiuolaikinėje kompozicijoje daugumas jų įgijo savarankišką reikšmę (albino, žvaigždutės, kryžiuko, daugkartinio vertimo į figūras temos).

Šiuolaikinėje kompozicijoje į strateginės mokyklos trijų ėjimų uždavinio dominuojančią padėtį nemažą indėlį kruopščiu darbu įnešė daugelio šalių šachm. kompozitoriai, pažymėtini: Robertas Metjūzas (Robert (Robin) Charles Olivier Matthews (1927–2010), Didžioji Britanija)[9], Janas Hartongas (Jan Hartong (1902–1987)[10], Ėlčės Fisermanas Eeltje Visserman (1922–1978))[11] (abu iš Nyderlandų), Karlas Larsenas (Karl Adolf Koefoed Larsen (1896–1963))[12], Knudas Hanemanas (Knud Harald Hannemann (1903–1981) (abu iš Danijos) Nilsas Van Daikas (Nils Gustav Gerhard van Dijk (1933–2003)) (Norvegija)[13], Ferencas Flekas (Ferenc Fleck (1908–1994) (Vengrija)[14], Nenadas Petrovičiaus (Nenad Petrović (1907–1989))[15], Hvojės Bartolovičiaus (Hrvoje (Vojko) Bartolović) (1932–2005)[16] (abu iš (Kroatijos)), Milano. Vukčevičiaus (Milan Radoje Vukcevich (1937–2003)) (JAV)[17], Hansas Remas (Hans Peter Rehm (1942)) (Vokietija)[18], Petko Petkovas (Petko Andonov Petkov (1942)) (Bulgarija)[19], Leonidas Kubelis (Leonid Kubel (1891–1942))[20], Levas Lošinskis (Lev Ilich Loshinsky) (1913–1976)[21], Jakovas Vladimirovas (Yakov Georgevich Vladimirov (1935))[22], Leonidas Zagoruika (Leonid Zagorujko (1923–1999))[23], Viktoras Čepižnis (Viktor Ivanovich Chepizhny (1934), (Rusija)[24], Valentinas Rudenko (Valentin Fedorovich Rudenko (1938–2016) (Ukraina)[25] bei kt.

Ortodoksinės tematikos skverbimasis į daugelio ėjimų uždavinius dalinai padėjo išskirti keturių ėjimų žanrą, kurio turinys šiame vystymosi etape dažniausiai apsiribodavo dviem idėjiniais variantais. Trijų ėjimų uždavinyje tai buvo įmanoma padaryti, tik panaudojus pakankamai sudėtingus ir nepaprastus sumanymus.

Žaidimo, matų ir ėjimų funkcijų kaita redaguoti

Svarbiausias meninis žaidimo kaitos uždavinio reikalavimas yra iliuzinio žaidimo, buvimas. Jis galėtų būti įvairiomis formomis: bloko, klaidinančio pėdsako, sukuriančio iliuzinį žaidimą, idėjinių variantų prisotinimu taktiniais momentais, idėjinių variantų apjungimu, padėties, juodosios korekcijos mechanizmais.

Įvairiapusis kaitos tematikos vystymasis padėjo pervertinti iliuzinio žaidimo vietą uždavinyje. L. Lošinskio straipsnyje buvo teigiama, kad žaidimo fazės (iliuzinė ir tikroji) yra nevienodos vertės: iliuzinės reikšmė – pagalbinė. Šiuolaikinis požiūris sako, kad visos žaidimo fazės yra lygiavertės. Kas reiškia, kad pagrindinis žaidimas turėtų būti nemažiau už iliuzinį įdomus ir išplėtotas.

Dėl žaidimo kaitos tematikos vystymosi: idėjinių variantų ir fazių skaičiaus didinimo, sudėtingesnės konstrukcijos bei žaidimo taktikos naudojimo, šachmatų uždavinius darėsi vis sunkiau kurti. Tai neretai prieštaravo iliuzinio žaidimo aiškumo principui ir vesdavo prie vidutiniškos kokybės uždavinių sudarinėjimo. Paieška būdų, kaip šiuos sunkumus įveikti, padėjo atrasti ėjimo funkcijos kaitos principą, kurio panaudojimas, kuriant uždavinius, sudarė sąlygas atskiram ir vaisingam kaitos tematikos vystymosi etapui.

Plačias ėjimo funkcijos kaitos galimybes buvo tiriamos teoriškai ir praktiškai. Į uždavinį pradėta įtraukti praktiškai visus uždavinio elementus: pradinį ėjimą ir klaidinančius pėdsakus, grėsmes, paneigimus, juodųjų gynybas ir baltųjų atsakus. Pirmą kartą šį principą panaudojo 1958 m. latvių šachmatų kompozitorius Alfredas Dombrovskis (Dombrovskio tema).

Ėjimo funkcijos keitimo principo įtraukimas į klasikinės žaidimo kaitos tematiką leido, kuriant uždavinius naudoti originalius ir sudėtingus idėjinius kompleksus, išsiskiriančius dideliu tikslumu ir harmonija.[26]

Šiuolaikinės tendencijos redaguoti

Strateginę mokyklą pakeitė šiuolaikiniai šachmatų uždaviniai, kuriuose pabrėžiamas ėjimų tarpusavio ryšys, o ne taktinis jų turinys. Jiems kurti vis labiau naudojama tam tikrų mechanizmų grupės, sudarančios galimybių labiau išplėsti uždavinio turinį. Jas sudaro įvairios gynybų, matų, paneigimų, kombinacijos bei pokyčių ir jų kaitų kombinacijos. Šachmatų kompozicijos pasaulyje pagausėjo uždavinių sudarymo principų. Idėjinis kompozicijų turinys nuolat papildomas naujomis kombinacijomis, naujovėmis, plačiau taikomos pozicinės galimybės.[2]

Uždaviniai redaguoti

K. Mensfildo uždavinys puikus strateginės mokyklos pavyzdys. Jame autorius pirmą kartą įgyvendino pusinio surišimo idėją, kurią pakartoja šešiuose variantuose, Kiekviename jų išryškėja vis kiti taktiniai motyvai.

Uždavinys sprendžiamas ėjimu – 1. Rc7!. Po 1….Ra5 seka matas – 2.Bb6#, nes žirgas Žd4 surištas, o laukelį a5 blokuoja savas rikis. Po 1…Ra3 sektų matas ėjimu 2.b3# dėl analogiškų taktinių motyvų: juodųjų žirgas d4 yra surištas, laukelį a3 blokuoja juodųjų rikis.

Variantuose – 1…Rc3 2. Bb3# ir 1…Rd2 2.Vc2# juodųjų žirgas laukelyje d4 – surištas, o rikis b4 užstoja arba c2, arba e2 bokštus. Sprendinys baigiamas teminiais variantais: 1 Žc6 2. Ba5#; 1…Žb5 2.bxaV#.

Be didelio vienos taktinės idėjos variantų skaičiaus, uždavinyje siekta įgyvendinti viename variante kiek galima daugiau idėjų.

Argentiniečio Arnoldo Elermano uždavinys atitinka ankstyvojo strateginio uždavinio reikalavimams: penkiuose variantuose yra panaudotos pusinio surišimo, užstojimo, laukelio blokados taktinės idėjos.[27].

H. Veninko uždavinyje pirmasis ėjimas 1. Rf5 sukuria grėsmę 2.f4# . Į juodųjų ėjimus – 1…c6+, ar 1…cb+ baltieji, pasinaudodami, surištu juodųjų bokštu laukelyje d6, skelbia matą ėjimu – 2.Bxe7#. Todėl juodieji bando gelbėtis, žaisdami 1…c5: taip jie atriša savo žirgą laukelyje d5, saugantį bokštą e7. Tačiau juodieji ėjimu 1…c5, kartu atriša ir baltųjų žirgą laukelyje b6, kuris, pasinaudojęs bokšto d6 surišimu, skelbia matą – 2. Žd7#.

Šiame sudėtingame variante susietos keturios taktinės idėjos: pusinis surišimas (Bd6), baltųjų figūros atrišimas (Žb6), juodųjų figūros išlaisvinimas (Žd5) ir šachas baltųjų karaliui.[2]

A. Dombrovskio uždavinys parodo ėjimų funkcijos kitimą. Mėginimas 1. Rc1 su grėsme 2.Žf4# (A) paneigiamas ėjimu 1…Rd2!(a). Mėginimą 1. Žg3?, grasinantį – 2. Bd4# (B) juodieji atremia ėjimu – 1…Ve2! (b) Sprendinys yra po 1. Že3! grėsmė 2. Vc2# Jame, atsakant į juodųjų ėjimus, kurie mėginimuose buvo jų paneigimai buvusios grėsmės tampa matais: 1….Rd2 (a) 2. Žf4# (A) ir 1….Ve2 (b) Bd4# (B)

Arnoldas Elermanas

Good Companion, Jan 1921

 
 
               
               
               
               
               
               
               
               
 
 
#2 Tiesioginis matas Pusinis surišimas

Iliuzinis žaidimas

1...Rg3 2.f4#

1...Vg4 2.Bxd6#/fxg4#

1...V∞ 2.Bxd6#

Klaidinantys pėdsakai

1.Bxf5?? (2.Bxd6#)

1...Bxf8 2.f4#, bet 1...c3!

1.Vd1+?? 1...Rd4 2.Bxf5#

1...Vd3 2.Bxd6#, bet 1...Bd4!

1.f4+?? 1...Ve4 2.Vxe4#/Bxd6#, bet 1...Bg2!

Sprendinys

1.Žd7! (2.Žb6#)

1...Vxf3 2.Žxf6#

1...Vxe6/Rc3/Rb2/Ra1 2.Bxd6#

1...Rf4 2.Vd1#; 1...Rg3 2.f4#

1...Rd4+ 2.Žec5# [28]

Henris Veninkas

Good Companion 1920

 
 
               
               
               
               
               
               
               
               
 
 
#2Tiesioginis matas

Iliuzinis žaidimas

1...Žc5 2.Žc4#

1...cxb6/c6 2.Vxd6#/Rxe7#

1...c5 2.Žc4#/Vxd6#; 1...Rc6 2.Rxd5#

Klaidinantys pėdsakai

1.Vxc7?? (2.Rxe7#/Vxd6#)

1...Re6/Rxe8 2.Vxd6#

1...Žc5 2.Vxd6#/Žc4#,

bet 1...Žxc7!

1.Rxd5+?? 1...Rxd5 2.Rxe7#,

bet 1...Rxd5!

1.Rxa1?? (2.Rxd4#)

1...c5 2.Vxd6#/Žc4#;

1...Vc3 2.Rxc3#/Žc4#

1...Vb2 2.Rxb2#/Žc4#

1...Vxa1 2.Žc4#,

bet 1...Rxd7!

Sprendinys

1.Rf5! grėsmė 2.f4#

1...cxb6+/c6+ 2.Rxe7#

1...c5+ 2.Žd7#; 1...Žc5 2.Žc4#[29]

Janas Hanelius

Öhquist-Memorial 1950

 
 
               
               
               
               
               
               
               
               
 
 
#3 Tiesioginis matas. Albino tema Baltųjų kombinacijos

Klaidinantys pėdsakai.

1. Žxf3?, bet 1…Rd8! 1. Žxd3?, bet 1…Rc7!

1.Žc4?, bet 1…Rb6! 1.e3?, bet 1…Žc5!

1.exf3?, bet 1…Žd8! 1.exd3?, bet 1… Žd6!

Sprendinys.

1.e4! gras. 2.Bb1 - 3.Vf1#

1...Žc5 2.Žc4 3.Že3#

1...Žd6 2.Žxd3 3.Žf4#

1...Žd8 2.Žxf3 3.Žh4#[30]

Alfredas Dombrovskis
Probleemblad 1958
 
 
               
               
               
               
               
               
               
               
 
 
#2 Tiesioginis matas. Dombrovskio tema.

1.Rc1? – grėsmė 2.Žf4#[A], paneigimas 1...Rd2[a]!

1.Žg3? – grėsmė 2.Bd4#[B], paneigimas 1...Ve2[b]!

1.Že3! – grėsmė 2.Vc2#

1...Rd2[a] 2.Žf4#[A]

1...Ve2[b] 2.Bd4#[B]

1...Ke2 2.Vd1#[31]

Levas Lošinskis

A.Petrovo atm. konk. 1975

 
 
               
               
               
               
               
               
               
               
 
 
#3 Tiesioginis matas Lačnio tema.

Iliuzinis žaidimas

1... Bf4 (a) 2. R:d5! (A) ~ 3. R:c4#

1... Re3 (b) 2. Ž:a6! (B) 2... Bc8 3. Žb4#

1... Rf6 (c) 2. Ž:c4! (C) ~ 3. Vb3#

Klaidinantys pėdsakai

1. R:d5? 2. Re4, R:c4#, bet 1... Bb8+!

1. Ž:a6? 2. Žc5, Žb4#, bet 1... Rd8+!

1. Ž:c4? 2. Že5, Vb3#, bet 1... Bf6+!

1. Bg4? [2. B:d4#], bet 1... Žf4!

1... Bf4 (a) 2. R:d5 (A) ~ 3. R:c4#

1... Re3 (b) 2. Ž:a6 (B) ~ 3. Žc5, Žb4# 2... Bc8 3. Žb4#

1... Rf6 (c) 2. Ž:c4 (C) ~ 3. Vb3# 2... R:c4 3. Re4#

Sprendinys

1. Kc5! [2. V:d4+ 2... Kc2 3. Vc3#]

1... Bf4 (a) 2. Ž:a6 (B) ~ 3. Žb4#

1... Re3 (b) 2. Ž:c4 (C) Rf4/Rxc4 3.Vb3#/Re4#

1... Rf6 (c) 2. R:d5 (A) Be8/~ 3.R:c4#/Re4#[32]

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ „Mansfield, Comins“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2018 m. liepos 29 d..
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 Antanas Vilkauskas. Šachmatų kompozicijos pagrindai. Vilnius: Mintis, 2002.— P. 59-62.
  3. ↑ „Arthur Ford Mackenzie (06-10-1861 - 23-06-1905) Jamaican composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 15 d..
  4. ↑ „Murray Marble 1885-02-17 - 1919-02-17 USA composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 29 d..
  5. ↑ „Arthur James Mosely (11-02-1867 - 15-04-1930) Australian composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 29 d..
  6. ↑ „Comins Mansfield (14-06-1896 - 28-03-1984) British composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 29 d..
  7. ↑ „Arnoldo Ellerman (12-01-1893 - 21-11-1969) Argentinian composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 29 d..
  8. ↑ „Alberto Mari (14-06-1892 - 26-08-1953) Italian composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 29 d..
  9. ↑ „Robert (Robin) Charles Olivier Matthews (16-06-1927 - 19-06-2010) British composer and International Master“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  10. ↑ „Jan Hartong (11-02-1902 - 29-01-1987) Dutch composer and International Master (Honoris Causa)“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019-12-30.
  11. ↑ „Eeltje Visserman (24-01-1922 – 23-03-1978) Dutch composer, Grandmaster and International Judge“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  12. ↑ „Karl Adolf Koefoed Larsen (02-05-1896 - 22-12-1963) Danish composer and International Master“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  13. ↑ „Nils Gustav Gerhard van Dijk (21-10-1933 - 17-01-2003) Norwegian composer and International Master“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  14. ↑ „Ferenc Fleck (17-02-1908 - 25-02-1994) Hungarian composer and Honorary Master“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  15. ↑ „Nenad Petrović (07-09-1907 - 09-11-1989) Croatian composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  16. ↑ „Hrvoje (Vojko) Bartolović (15-06-1932 - 03-11-2005) Croatian composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  17. ↑ „Milan Radoje Vukcevich (11-03-1937 - 10-05-2003) American Grandmaster in chess composition“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  18. ↑ „Hans Peter Rehm (28-11-1942) German composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  19. ↑ „Petko Andonov Petkov (27-02-1942) Bulgarian composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  20. ↑ „Карл Артур Леонид Иванович Куббель (25-12-1891 - 18-04-1942) Russian composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  21. ↑ „Lev Ilich Loshinsky (17-01-1913 - 19.02.1976) Russian composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  22. ↑ „Yakov Georgevich Vladimirov (22-07-1935) Russian composer and Grandmaster“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  23. ↑ „Leonid Zagorujko (1923.08.14-1999.05.22) Belorusian - Russian chess composer“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  24. ↑ „Viktor Ivanovich Chepizhny (1934) Russian composer and Grand Master“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  25. ↑ „Valentin Fedorovich Rudenko (19-02-1938 - 02-04-2016) Ukrainian composer and Grand Master“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 30 d..
  26. ↑ Шахматы. Энциклопедический словарь / гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 388–390.
  27. ↑ Е.Умнов. Шахматная задача XX века. Тактические идеи. М: Физкулура и спорт, 1966. – С.52-53
  28. ↑ „Ellerman, Arnoldo“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 29 d..
  29. ↑ „Weenink, Henri Gerard Marie“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 24 d..
  30. ↑ „Hannelius, Jan Ingvar“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 25 d..
  31. ↑ „Dombrovskis, Alfreds A.“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 25 d..
  32. ↑ „Лошинский, Лев Ильич“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2019 m. gruodžio 25 d..

Išorinės nuorodos redaguoti

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Strateginė_mokykla&oldid=7198023"