Zaksenhauzeno koncentracijos stovykla
52°45′57″ š. pl. 13°15′51″ r. ilg. / 52.76583°š. pl. 13.26417°r. ilg.
Zaksenhauzeno koncentracijos stovykla – nacių įsteigta koncentracijos stovykla, 1936-1945 m. veikusi Vokietijoje, Brandenburgo žemėje, Oranienburgo miesto Zaksenhauzeno rajone, 35 km į šiaurę nuo Berlyno. Penkerius metus po Antrojo pasaulinio karo sovietai naudojo perimtą objektą kaip specialiąją stovyklą.
Istorija redaguoti
Stovykla buvo įkurta 1936 m. liepą. Kalinių skaičius įvairiais metais siekė 60 000 žmonių.[1] Stovykloje skirtingomis aplinkybėmis žuvo daugiau nei 100 000 žmonių.[2] Nuo 1936 m. rugpjūčio 2 d. prie stovyklos buvo įsikūrusi Koncentracijos stovyklų inspekcijos būstinė, pavaldi SS Vyriausiajai administracijos ir ūkio valdybai. Čia buvo ruošiami ir perkvalifikuojami „kadrai“ jau veikiančioms ir naujai kuriamoms stovykloms. Zaksenhauzene buvo laikomi politiniai kaliniai, karo belaisviai, netradicinių mažumų atstovai (homoseksualai, Jehovos liudytojai, masonai).[3] Koncentracijos stovyklą sudarė keletas mažesnių lagerių, buvo įrengta dujų kamera ir medicininių eksperimentų zona. Su kaliniais buvo elgiamasi nežmoniškai, jie buvo verčiami dirbti, marinami badu ir atvirai žudomi.
Karui baigiantis, 1945 m. balandžio 21 d., kaliniai pėsčiomis buvo išvaryti į „mirties žygį“. Daugiau nei 30 000 kalinių turėjo būti kolonomis po 500 žmonių nuvaryti prie Baltijos jūros kranto, pakrauti į baržas, išplukdyti į atvirą jūrą ir nuskandinti. Keli šimtai atsiliekančių ir išsekusių žygyje buvo sušaudyti. Tačiau planuotas masinis kalinių naikinimas nebuvo įvykdytas – priartėjusi sovietų kariuomenė juos išlaisvino žygyje. Užimtoje stovykloje buvo likę apie 3 000 kalinių. Paskutinis stovyklos komendantas buvo štandartenfiureris Antonas Kaindlas, 1948 m. miręs sovietų gulage Vorkutoje.
NKVD stovykla redaguoti
Pasibaigus karui, Oranienburgas atsidūrė sovietų okupacinėje zonoje. Stovyklos pastatus perėmė NKVD ir naudojo kaip specialiąją stovyklą. Stovykloje buvo laikomi nacių funkcionieriai, politiniai kaliniai ir sovietų karo tribunolų nuteisti kaliniai. Tarp 60 000 žmonių, internuotų per penkerius metus, buvo 6 000 vokiečių karininkų, perkeltų iš Sąjungininkų stovyklų.[4] Kiti buvo nacių funkcionieriai, antikomunistai ir rusai, įskaitant nacių kolaborantus. Iki stovyklos uždarymo 1950 m. pavasarį mažiausiai 12 000 mirė nuo netinkamos mitybos ir ligų.[5]
1956 m. VDR vyriausybė stovyklos teritorijoje įsteigė nacionalinį memorialą, kuris nuo 1961 m. tapo atviru visuomenei.
Žymūs kaliniai redaguoti
Zaksenhauzene buvo uždaryta žymių kalinių:
- Jakovas Džiugašvilis, Stalino vyriausias sūnus
- Herschel Grynszpan, vokiečių diplomato žudikas, išprovokavęs Krištolinės nakties pogromą
- Paul Reynaud, Prancūzijos ministras pirmininkas,
- Francisco Largo Caballero, Ispanijos ministras pirmininkas per pilietinį karą
- Bavarijos princo Albrechto žmona ir vaikai
- Stepanas Bandera, Ukrainos nacionalistų lyderis
- Andrijus Melnykas, ukrainiečių nacionalistų veikėjas
- Stefan Rowecki, pirmasis Armijos Krajovos vadas
- Antoninas Zapotockis, buvęs Čekoslovakijos prezidentas ir ministras pirmininkas
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Sachsenhausen : Путеводитель / Музей лагеря Заксенхаузен, отв. ред.: Эдуард Ульман. — Берлин : 1979, 17 с.
- ↑ Sachsenhausen : Путеводитель / Музей лагеря Заксенхаузен, отв. ред.: Эдуард Ульман. — Берлин : 1979, 18 с.
- ↑ Cuerda-Galindo, Esther (2017). „Study of deaths by suicide of homosexual prisoners in Nazi Sachsenhausen concentration camp“. PLOS ONE. 12 (4): e0176007. Bibcode:2017PLoSO..1276007C. doi:10.1371/journal.pone.0176007. PMC 5398659. PMID 28426734.
- ↑ Butler, Desmond (17 December 2001). „Ex-Death Camp Tells Story of Nazi and Soviet Horrors“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 2012-08-24.
- ↑ „The Soviet special camp No.7 / No. 1 1945 - 1950“. Suarchyvuotas originalas 24 rugsėjo 2015. Nuoroda tikrinta 24 rugpjūčio 2012.
Nuorodos redaguoti
- Zarasų krašto žydų istorija. Zaksenhauzeno koncentracijos stovykla