Stagfliacija
Stagfliacija – stagnuojančios (lėtai augančios ar net besitraukiančios) ekonomikos, didelės infliacijos ir nuosekliai aukšto nedarbo lygio derinys.[1]
Stagfliacija pirmą kartą pastebėta Didžiojoje Britanijoje XX a. 7 dešimtmetyje. Vėliau stagfliacija vyko per 1974–76 m. ir 1981–82 m. pasaulines ekonomines krizes beveik visose ekonomiškai stipriose Vakarų šalyse. Buvusioje Sovietų Sąjungoje ir visame buvusiame socialistiniame bloke, tarp jų ir Lietuvoje – paskutiniais SSRS gyvavimo metais ir kelerius metus po to.[1][2]
Tokia sąvoka (Polas Samjuelsonas ją išpopuliarino) atsirado XX a. 8 dešimtmetyje, kai OPEC sumažino naftos gavybą ir išaugo jos kaina. Kainos augimas padidino infliaciją ir drauge nedarbą, kas galiausiai nulėmė ūkio nuosmukį.[1][3]
Ligi tol, vadovaujantis Džono Meinardo Keinso teorija, manyta, kad infliacija skatina ekonomikos augimą ir mažina nedarbą. Jei tokia prielaida būtų buvusi teisinga, esant infliacijai, nedarbas turėtų mažėti, o ekonomika augti. Tačiau praktinė patirtis paneigė šią tarpusavio priklausomybę.[4]
Išnašos redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Stagfliacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-12-01.
- ↑ „Vokietijos finansų ministras: stagfliacijos pasaulyje tikimybė auga“. LRT. 2022-05-20. Nuoroda tikrinta 2022-07-15.
- ↑ „What is stagflation, and might it make a comeback?“. The Economist. ISSN 0013-0613. Nuoroda tikrinta 2022-07-13.
- ↑ Vainienė, Rūta. „Stagfliacija“. Verslo žinios (Ekonomikos terminų žodynas). Nuoroda tikrinta 2022-07-15.