Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Melodija (gr. melodia < melos – giesmė + ode – dainavimas) – įvairaus aukščio ir trukmės muzikinių garsų ir jų intervalinių santykių visuma, išreiškianti muzikinę mintį. Svarbiausias homofoninės muzikos komponentas, savaip – ne žodžiais, o muzikiniais garsais išreiškiantis nuotaiką, jausmus, mintis. Melodijos gali būti lyrinės, lėtos, ramios arba gyvos, greitos, nuotaikingos, gali skambėti šviesiai, linksmai, džiugiai, šventiškai, iškilmingai, galingai, gali skambėti ir ilgesingai, liūdnai, sielvartingai, net tragiškai.

Melodijos pagrindas – garsų aukštumas, arba, kitaip sakant, įvairaus aukštumo garsų santykiavimas ir jų darna. Kai gerai įsiklausai, girdi, kaip gražiai melodijos garsai tai kyla aukštyn, tai leidžiasi, juda laipsniškai arba šuoliais, sudaro įvairius tarsi kalnų reljefas vingius. Kiekvienas melodijos vingis kaip kokia sakinio dalis ar atokvėpis išreiškia kažkurią minties dalelę. Muzikoje tai vadinama melodinėmis intonacijomis. Melodinių intonacijų savitumas, grožius, įvairovė lemia ir visos melodijos grožį bei originalumą.

Atidžiai sekant melodiją, ypač lėtą, lengva pastebėti, kad kildama aukštyn, ji skaidrėja, šviesėja, pasidaro aktyvesnė, o leisdamasi žemyn – tamsėja, darosi ramesnė, kartais įgauna net liūdesio atspalvį. Jeigu melodijoje vyrauja kylančių garsų intonacijos – ji šviesesnė, džiugesnė, jeigu krintančių garsų – ji tamsesnė, liūdnesnė. Šuoliai melodijai suteikia nepastovumo, platumo, erdvės įspūdį, o laipsniškas garsų judėjimas – ramumo, pastovumo įspūdį.