Kuznecko Alatau
| Kuznecko Alatau | |
|---|---|
| |
| Šalis |  Rusija
|
| Aukščiausi kalnai | Staraja Krepost k. (2217 m) |
| Kalnagūbriai | |
| Upių ištakos | Kija, Baltasis Ijusas |
| Ežerai | |
| Uolienos | kvarcitas, skalūnas, klintis |
| Ilgis | ~300 km |
Kuznecko Alatau (rus. Кузнецкий Алатау) – kalnagūbris Rusijoje, Pietų Sibire, Kemerovo srityje, Chakasijoje ir Krasnojarsko krašte. Driekiasi iš šiaurės į pietus apie 300 km. Stūkso į vakarus nuo Krasnojarsko tvenkinio, tarp Kuznecko ir Minusinsko įdubų. Aukštis iki 2217 m (Staraja Krepost kalnas).
Kalnus sudaro kvarcitas, molio ir silicio skalūnai, klintys; daug granitinių intruzijų. Yra nefelino, geležies, mangano, polimetalų rūdų, aukso, boksito, chromito telkinių. Kuznecko Alatau upių suskaidytas į žemakalnių ir vidutinkalnių masyvus. Būdingos plikos apvalainos viršūnės.[1]
Vyrauja kalnų taiga (kėniai, eglės, kedrai), nuo 1300–1500 m aukščio – kalnų tundra (samanų-kerpių, krūmynų, akmenų). Rytiniuose šlaituose yra maumedynų, pušynų.[2] Pagrindinės upės – Baltasis Ijusas, Juodasis Ijusas, Kija, Vidurinė Tersė. Įsteigtas Kuznecko Alatau rezervatas.
-
Kuznecko Alatau žiemą -
Malojė Rybnojė ežerėlis -
„Padebesių Dantų“ uolos -
.jpg)
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 237
- ↑ Kuznecko Alatau. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007