Jamaikos kultūra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Jamaikos kultūra – turtingas mišinys įvairių kultūrų, kurių atstovai gyvena ar gyveno saloje. Kultūrinių elementų su savimi atnešė ispanų ir britų naujakuriai, Vakarų Afrikos vergai, taip pat imigrantai iš Rytų Azijos ir Indijos, atvykę į salą pagal sutartis dirbti tarnais.

Taino redaguoti

Didžiausią įtaką Taino indėnai padarė Jamaikos kalbai ir virtuvei. Tiesą sakant, Jamaikos vardas kilo iš Taino kalbos: Xaymaca – „medžio ir vandens žemė“. Kiti žodžiai:

Cohiba – Taino kalba „tabakas“
Tabaco – Taino kalba „pypkė“, kurią jie naudojo tabako rūkymui
Hamaca – Taino kalba „hamakas“, kuriuose jie miegodavo vietoje lovų

Tradicinis maistas – manijokas, kukurūzai, vandens paukščių mėsa ir, žinoma, jūros gėrybės. Taino patiekalai tapo ankstyvųjų ispanų naujakurių patiekalais, ir nacionaliniai valgiai tokiu būdu išliko, nors šiuolaikiniai jamakiečiai nebevalgo iguanų ir lamantinų.

Rastafari redaguoti

Geriausiai pasaulyje žinoma Jamaikos kultūros dalis yra regio muzika ir rastafariai, visame pasaulyje garsėjantys šiuo charakteringai sinkopuotu stiliumi, kilusiu iš kito jamaikietiškos muzikos stiliaus – ska. Iš Kingstono kilęs Bobas Marlis – neabejotinai garsiausias šio stiliaus atlikėjas. Tačiau ne kiekvienas rastafaris groja regį, ir ne kiekvienas regio klausytojas yra rastafaris.

Rastafari – religija, pagrįsta krikščioniška Karaliaus Jokūbo Biblija. Biblija skaitoma etiopiška maniera, ir jos pasekėjai tiki, kad Etiopijos imperatorius Haile Selassie yra Dievo, arba Jah, įsikūnijimas. Šią religiją įkvėpė Markusas Garvis ir „atgal į Afriką“ judėjimas.

Kai kurie „rasta“ nešioja virvelėmis susuktus plaukus, vadinamus „dreadlocks“. Kiti valgo tik I-tal maistą, iš esmės panašų į veganišką mitybą, kurioje vengiama tam tikrų (gyvūninės kilmės) maisto produktų.^{[reikalingas šaltinis]} Tačiau rastafari religijoje nėra tiksliai apibrėžtų dogmų.

Teatras redaguoti

Pirmasis teatras Jamaikoje buvo įkurtas 1682 m. XVII-XVIII a. buvo atidaryta dar keletas teatrų, sulaukdavusių ir gastroliuojančių profesionalų, ir mėgėjiško teatro grupių pasirodymų. Tačiau pasirodymai vykdavo ne tik oficialiose įstaigose, bet ir namuose, krautuvėlėse, dvaro rūmuose ir bet kuriose pakankamai didelėse patalpose. Tuo metu dažniausiai buvo statomos klasikinės pjesės, pvz., Šekspyro. Tačiau augant žydų ir prancūzų bendruomenėms atsirado pjesių ir jų tematika.

Uždraudus vergiją, Jamaikos juodaodžiai ėmė gilintis į savąsias šaknis, į teatro pasirodymus įmaišydami muziką ir šokį. Nors tikrieji jamakietiški stiliai formavosi daugelį metų, galiausiai jie tapo populiaresni už vakarietiškuosius darbus. Pantomima, populiariausia šių laikų Jamaikos teatro forma, gimė XX a. 5 deš. susiliejus anglų pantomimai ir jamaikiečių folklorui. Kitas populiarus stilius, „roots“ („šaknų“) teatras, išsivystė XX a. 5-6 deš. Šiuolaikiniai kūrėjai rašo pjeses Jamaikos dialektu, tokiu būdu viliodami į teatrus visus jamaikiečius, o ne tik elitinę publiką.

Literatūra redaguoti

Derekas Valkotas, Nobelio prizo laureatas, lankė koledžą Jamaikoje. Tarp kitų ryškesnių rašytojų, kilusių iš salos, yra Klodas Makkėjus ir Luisas Simpsonas. Ypatingo dėmesio susilaukia darbai, parašyti Jamaikos anglų kalba, arba Patois. Tokių kūrinių yra parašę Luiza Benet, Endriu Salkis ir Maiklas Smitas. Gyvendamas Jamaikoje, garsiuosius romanus apie Džeimsą Bondą parašė Ianas Flemingas. Garsaus Džinos Rais romano „Plačioji Sargasų jūra“ veiksmas vyksta Jamaikoje.

Kinas redaguoti

Jamaikos kino industrija nėra plačiai žinoma, tačiau ji auga. Du žinomiausi jamaikietiški filmai – „The Harder They Come“ ir „Dancehall Queen“. Tačiau Jamaika – labai populiari vieta Holivudo filmų filmavimui. Į čia kurtų filmų sąrašą galima įtraukti „Žydrąją lagūną“, „Kokteilį“, „Gero vėjo“ ir Džeimso Bondo filmą „Gyvenk ir leisk numirti“.