Ipiutako kultūra

Ipiutako kultūra – eskimų archeologinė kultūra, pavadinta pagal Hapo kyšulyje, į pietus nuo Ipiutako lagūnos (Beringo jūra), F. Rainio (JAV) ir H. Larseno (Danija) atrastą ir 1939–1941 m. tirtą gyvenvietę.

Eskimų kultūros. Ipiutako kultūra – kairėje viršuje tamsiai mėlyna spalva

Arealas

Ipiutako kultūra 500–900 m. buvo paplitusi Aliaskos šiaurės vakarinėje dalyje. Ipiutako kultūra turi sąsajų su Kachemako kultūra.

Kultūra

Ipiutako kultūros žmonės šiltuoju metų laiku gyvenvietes kūrė prie vandens, šaltuoju – kėlėsi į kyšulio gilumą. Gyveno 4 x 4 m dydžio medinėse pusiau žeminėse su židiniais. 1939–1941 m. rasta apie 580 tokių pastatų. Vertėsi žvejyba, medžiokle – medžiojo vėplius ir ruonius, taip pat šiaurinius elnius, paukščius. Naudojo akmeninius (iš titnago ir skalūno darė rėžtukus, grandukus, gremžtukus) ir kaulinius (iš kaulo, ilčių ir ragų darė strėlių antgalius, žeberklus, harpūnus) įrankius. Kauliniai dirbiniai puošti realistiškais piešiniais ir geometriniais ornamentais. Keramikos nenaudojo.

Mirusiuosius laidojo su įkapėmis ir kaukėmis, kartais mediniuose karstuose. Kapuose taip pat rasta iš ilčių padarytų gyvūnų skulptūrėlių ir fantastinių figūrėlių, įvairių ažūrinių dirbinių; manoma, jie susiję su šamanizmu. Ipiutako kultūrą pakeitė Tulės kultūra.