Dumuzidas Piemuo
Dumuzidas Piemuo, arba Dumuzis (angl. Dumuzid the Shepherd, Dumuzid, Dumuzi, iki ~ 2900 m. pr. m. e.) – senovės Šumero 5-asis ikidinastinis valdovas iš Bad-tibiros, valdęs legendiniu laiku iki Tvano. Šumero karalių sąraše nurodoma, jog Dumuzidas buvo valdžioje neįtikėtinai ilgai – 36 000 metų.
Šumerų epuose redaguoti
Dumuzidas Piemuo iš Bad-tibiros taip pat minimas eilėje epinių poemų šumerų literatūroje. Tačiau rašytose lentelėse jis vaizduojamas Uruko karaliumi. Šį titulą Karalių sąrašas skyrė Dumuzidui Žvejui iš Kuaros, atskiram personažui, valdžiusiam jau praėjus kažkiek laiko po Tvano, tarp karalių Lugalbandos ir Gilgamešo.
Dumuzidas Piemuo yra personažas šiuose mituose:
- „Inanos nusileidimas į požeminį pasaulį“. Deivei iš mirtingųjų karalystės leista sugrįžti tik su demonų palyda arba vietoje savęs palikti žinomą asmenį. Ji sužinojo, kad jai nesant jos vyras Dumuzidas jos negedėjo, mėgavosi malonumais. Jai pavyksta atkalbėti demonus neliesti Umos ir Bad-Tibiros valdovų, gyvenusių skurde. Tačiau jie atvykę į Uruką randa Dumuzidą Piemenį įsikūrusį prabangiuose rūmuose, todėl griebia jį ir nugabena į požeminį pasaulį pakeisti Inanos.
- „Dumuzidas ir Ngeština“. Inana vietoje savęs demonams perduoda Dumuzidą. Ten jį kankina, bet pavyksta išsigelbėti sesers Ngeštinos namuose. Demonai jį persekioja ir ten, kol galiausiai suranda jį pasislėpusį ganykloje.
- „Dumuzidas ir jo sesuo“. Fragmentas. Atrodo, jog Dumuzido sesuo gedi dėl jo mirties šioje rašytinėje lentelėje.
- „Dumuzido sapnas“. Dumuzidas susapnuoja savo mirtį ir apie tai pasako Ngeštinai. Ji pasakoja jam, kad tai yra ženklas, kad jis bus nuverstas sukilusių blogų ir alkanų žmonių („demonų“), kurie vyksta į Uruką karaliaus. Jai nespėjus to baigti sakyti, kai pasirodė Adabo, Akšako, Uruko, Uro ir Nipūro vyrai su lazdomis. Dumuzidas pabėga ir kelis kartus pasislepia ir vėl yra sugaunamas, paskutinį kartą – ganykloje, kur jį suranda ir nužudo.
- „Inana ir Bilulu“. Inana nužudo senę Bilulu (ar Belili) keršydama už Dumuzido mirtį.
Vėlesnėse Dumuzidą šlovinančiose poemose ir himnuose matyti, kad jis parodomas kaip dievybė, Babilonijos augalų vegetacijos ir derlingumo dievo Tamūzo pirmtakas.