Panevėžys: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

XIX a. 1-ojoje pusėje [[Senasis Panevėžys]] ir [[Mikolajavas]] tapo Panevėžio priemiesčiais (galutinai prijungti prie miesto [[1915]] m.). [[XIX amžius|XIX amžiuje]], pakankamai ekonomiškai ir politiškai stabiliame, susidarė gana palankios sąlygos ir Panevėžio miesto plėtrai. Tik tris kartus – [[1812]] m. pražygiuojant Napoleono armijai ir [[1831]] bei [[1863]] metų sukilimų metu miestas patyrė žymesnius sukrėtimus, kurių pasekmės buvo greitai likviduotos. [[1811]] m. Panevėžys rusų valdžios išpirktas iš privataus savininko, tai pagerino jo ekonominę ir politinę padėtį. XIX a. mieste įsikūrė [[sentikiai|sentikių]] bendruomenė. [[1881]] m. miestas nukentėjo nuo didžiulio gaisro. XIX a. pabaigoje miesto raidą paspartino nutiestas [[geležinkelis Radviliškis–Daugpilis]], o [[1899]] m. ir [[Panevėžio–Pastovio geležinkelis|siaurukas Švenčionėliai–Panevėžys]]. Tuo metu mieste buvo odos, saldainių, spirito, tabako fabrikėliai.

 

Pagrindinis tolesnių dviejų miesto istorijos šimtmečių bruožas yra nuolatinis ir greitas augimas, kuris reiškėsi gyventojų skaičiaus didėjimu bei [[ekonomika|ekonomikos]], infrastruktūros, socialinės sferos ir kultūros plėtra. Miestas smarkiai nukentėjo [[I pasaulinis karas|I pasaulinio karo]] metu, sudegė apie trečdalis miesto. Tarpukariu miestas garsėjo malūnais, pastatyti linų apdirbimo, [[Panevėžio cukraus fabrikas|cukraus]] ir muilo fabrikai. [[1927]] m. įsteigta [[Panevėžio vyskupija]]. [[1944]] m. [[liepos 22]] d. Panevėžį užėmė [[Ivanas Bagramianas|I. Bagramiano]] vadovaujama sovietų kariuomenė. Panevėžys garsėjo savo gamyklomis ir fabrikais.