Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra [[drėgmė]]s perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys – augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra [[Baltijos aukštumos|Baltijos]] ir [[Žemaičių aukštuma|Žemaitijos]] aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys [[Gruntinis vanduo|gruntiniai vandenys]]. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų [[vandenskyra|vandenskyrinės]] vietovės, pvz., [[Pietryčių lyguma]]. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – [[Vidurio Lietuvos žemuma|Vidurio žemumoje]], kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu.

Pelkių augalai vadinami [[Durpojai|durpojais]]. Šie augalai prisitaikę augti neįprastomisekstremaliomis sąlygomis. Pelkėms būdingas nuolatinis drėgmės perteklius, dėl to [[Substratas|substrate]] trūksta deguonies. Tokiame substrate sunku išgyventi grybams ir bakterijoms, kurie skaido organinę medžiagą. Dėl to visos augalinės nuokritos yraskaidomos labai lėtai ir pradeda kauptis [[durpės]]. Dėl dalinio organikos suskaidymo pelkėse augalams trūksta [[Mineralinės medžiagos|mineralinių medžiagų]]. Pelkių substratas turi žemą [[Vandenilio potencialas|pH]] (yra rūgštus dėl [[Humusas|humuso rūgščių]]), o tai augalams apsunkina mineralinių medžiagų įsisavinimą.

Pelkių augalų audinių tarpuląsčiai yra stambūs ir užpildyti oro. Pelkėse randami vabzdžiaėdžiai ir parazitiniai augalai, kurie savitu mitybos būdu bando kompensuoti mineralinių medžiagų, o ypač [[Azotas|azoto]], trūkumą. Dėl mažamaistės aplinkos ir sausros sąlygų tipiniai pelkių [[induočiai]] augalai yra visžaliai, mažais, odiškais lapais, pasidengusiais stora [[Kutikulė|kutikule]], vaško sluoksniu ar plaukeliais. Šiais požymiais jie primena [[Kserofitas|kseromorfinius]] sausų vietų augalus.

Pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgsanti [[Aukštumalos pelkė|Aukštumala]]. Jos augaliją ir sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas [[Karlas Albertas Vėberis]] (Carl Albert Weber) ir aprašė [[1902]] m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos [[Kamanos|Kamanų]] ir [[Šepetos pelkė]]s. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė [[Rimvydas Kunskas]], [[Algirdas Seibutis]], [[Ilona Jukonienė]] ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.