Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

49 pridėti baitai ,  prieš 6 mėnesius
S
 
Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, [[šlapynė]]s. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų [[atabradas|atabradų]].<ref name=":0" /> Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą.
Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra [[drėgmė]]s perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra [[Baltijos aukštumos|Baltijos]] ir [[Žemaičių aukštuma|Žemaitijos]] aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys [[Gruntinis vanduo|gruntiniai vandenys]]. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų [[vandenskyra|vandenskyrinės]] vietovės, pvz., [[Pietryčių lyguma]]. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – [[Vidurio Lietuvos žemuma|Vidurio žemumoje]], kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu.
 
== Pelkėdara ==
 
== Pelkių augalai ==
Pelkių augalai vadinami [[Durpojai|durpojais]]. Šie augalai prisitaikę augti neįprastomisekstremaliomis sąlygomis. Pelkėms būdingas nuolatinis drėgmės perteklius, dėl to [[Substratas|substrate]] trūksta deguonies. Tokiame substrate sunku išgyventi grybams ir bakterijoms, kurie skaido organinę medžiagą. Dėl to visos augalinės nuokritos yraskaidomos labai lėtai ir pradeda kauptis [[durpės]]. Dėl dalinio organikos suskaidymo pelkėse augalams trūksta [[Mineralinės medžiagos|mineralinių medžiagų]]. Pelkių substratas turi žemą [[Vandenilio potencialas|pH]] (yra rūgštus dėl [[Humusas|humuso rūgščių]]), o tai augalams apsunkina mineralinių medžiagų įsisavinimą.
 
Durpės yra prastas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų [[vegetacija]] vėluoja. Dėl šių substrato ypatumų durpojai turi savitus anatominius ir [[Morfologija (biologija)|morfologinius]] požymius.
 
Pelkių augalų audinių tarpuląsčiai yra stambūs ir užpildyti oro. Pelkėse randami vabzdžiaėdžiai ir parazitiniai augalai, kurie savitu mitybos būdu bando kompensuoti mineralinių medžiagų, o ypač [[Azotas|azoto]], trūkumą. Dėl mažamaistės aplinkos ir sausros sąlygų tipiniai pelkių [[induočiai]] augalai yra visžaliai, mažais, odiškais lapais, pasidengusiais stora [[Kutikulė|kutikule]], vaško sluoksniu ar plaukeliais. Šiais požymiais jie primena [[Kserofitas|kseromorfinius]] sausų vietų augalus.
 
Trūkstant azoto žymiai sulėtėja augalų augimas, generatyvinių dalių vystymasis, lapuose sumažėja [[Chlorofilas|chlorofilo]] kiekis, tad durpėse augantys augalai yra neaukšti ir smulkūs. Durpojų šaknys auga ne gilyn į substratą, bet pasiskirsto horizontaliai paviršiniame sluoksnyje ar net kyla į viršų prisitaikydamos prie nuolat besikaupiančio durpių sluoksnio. Taip pat sumedėję pelkių augalai vis aukščiau išaugina pridėtines šaknis.
== Pelkių tyrimai ir eksploatavimas ==
 
Pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgsanti [[Aukštumalos pelkė|Aukštumala]]. Jos augaliją ir sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas [[Karlas Albertas Vėberis]] (Carl Albert Weber) ir aprašė [[1902]] m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos [[Kamanos|Kamanų]] ir [[Šepetos pelkė]]s. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė [[Rimvydas Kunskas]], [[Algirdas Seibutis]], [[Ilona Jukonienė]] ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.
 
Rankiniu būdu [[durpės]] pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t. durpių per metus. Nuo XX a. pradž. Iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 proc. pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 [[durpynas|durpynų]].
208

pakeitimai