Vikipedija

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Eilutė 31:
 
== Biržų krašto evangelikai reformatai 1918-1940 m. ==
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikai reformatai sudarė ~ 0,53 procento visų šalies gyventojų, t. y. apie 11 000 tikinčiųjų. Turėjo 9 parapijas: Biržuose, Papilyje, Nemunėlio Radviliškyje, Švobiškyje, Kaune, Šiauliuose, Kelmėje, Seirijuose, Kėdainiuose. Nuo [[1920 m.|1920]] m. per visą tarpukario laikotarpį (išskyrus 1940 sausio 6 d. bendrą Vilnius ir Lietuvos evangelikų reformatų neeilinį [[Sinodas|Sinodą]] Vilniuje) Sinodo suvažiavimai vykdavo Biržuose per Jonines. Biržų krašte reformatų bendruomenė nuo Biržų – Dubingių kunigaikščių Radvilų atšakos įsikūrimo šiame krašte buvo gausiausia visoje Lietuvos teritorijoje per visus amžius iki šių dienų. Skaitlingiausia parapijų ir tikinčiųjų skaičiumi Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, lyginant su kitomis Lietuvos parapijomis, taip pat yra Biržų krašto evangelikų reformatų bendruomenė. Po Vilniaus krašto okupacijos, Biržai tampa Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios centru, čia reziduoja Bažnyčios galva – generalinis superintendentas, po 1919 m. rugpjūčio 15-17 d. Sinodo, vykusio Švobiškyje, nuo 1920 m., per visą Nepriklausomybės laikotarpį, aukščiausias Bažnyčios vidaus valdymo organas – Sinodas reguliariai (išskyrus neeilinį Sinodą 1940 01 06 vykusį Vilniuje) per Jonines renkasi Biržuose, čia kuriasi evangelikų reformatų draugijos, leidžiama spauda ir t. t. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu evangelikų reformatų bažnyčia suklestėjo taip, kad šis laikotarpis dar yra vadinamas Bažnyčios renesansu, todėl galima teigti, kad Biržai buvo tikru to renesanso kultūriniu ir dvasiniu centru. 1939 m. spalio 11 d. Sovietų Sąjungai grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. sausio 6 d. Vilniuje įvyko nepaprastasis, jungtinis Lietuvos ir Vilniaus krašto evangelikų reformatų Sinodas. Tai buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas. Biržų evangelikų reformatų bažnyčia lėšų buvo gavusi dar 1584 m. Ji turėjo veikti nuo XVI a. 6 dešimtmečio, kai Mikalojus Radvila Rudasis perėjo į reformacijos pusę. 1589 metų savivaldos privilegijos dokumente pažymėtina, kad [[Kristupas Radvila Perkūnas|Kristupas I Radvila Perkūnas]], pastatęs Biržų pilį, išmūrijo ten bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščionių tikybai“. Ten pat minima, kad Biržų miesto burmistro ir patarėjų tarnybas užimtų tik evangelikų tikybos žmonės, neįsileidžiant katalikų ir žydų. 1592 metais Biržuose jau dirbo keli evangelikų kunigai. Radvilos patikino jiems išlaikymą. Pirmasis bažnyčios pastatas dingo 1625 m., švedams sudeginus tvirtovę ir miestą. Toliau bažnyčia dar kelis kartus buvo perstatoma.Dabartinės bažnyčios istoriją galime skaičiuoti nuo 1850 m., kai susirūpinta naujos evangelikų reformatų bažnyčios statyba Biržuose, nes senoji medinė buvo jau gerokai pasenusi. Tais pačiais metais pirmykščiame šventoriuje buvo padėtas ir iškilmingai pašventintas kertinis akmuo. 1856 m. evangelikų reformatų Sinodas Vilniuje priėmė sprendimą statyti naują evangelikų reformatų bažnyčią Biržuose. Po poros metų [[Izabelinė (Ignalina)|Izabeline]] vykęs Sinodas statybai skyrė 1 000 rublių. Sinodas, įvykęs Biržuose 1860 m., pristatė bažnyčios su vienu bokštu planą. Po metų senoji bažnyčia nugriauta, o laikinai pamaldoms laikyti buvo pastatytas iš lentų sukaltas medinis namas su šiaudiniu stogu, kuriame 13 metų buvo laikomos pamaldos. Iš nugriautosios senosios bažnyčios dar naudojimui tinkamų medžiagų buvo pastatyta parapijos mokykla ir butas vargonininkui. Naujos bažnyčios statybos fonde surinkta daugiau nei 4 000 rublių. Jam padidinti nuo 1867 m. kiekvienas reformatas ūkininkas įsipareigojo mokėti mokesčius, kurie metams sudarydavo 15-20 rublių. Jau tais pačiais, 1867 metais, pakloti ir pašventinti naujos bažnyčios pamatai. Ji buvo statoma pagal Rygos architekto, akademiko Heinricho Schellio projektą. Nauji mūriniai neogotikinio stiliaus reformatų maldos namai baigti statyti ir iškilmingai pašventinti 1874 m. Įdomus faktas, kad šį evangelikų reformatų kulto pastatą padėjo statyti Biržuose gyvenę Romos katalikai.
 
Biržų evangelikų reformatų bažnyčia I pasaulinio karo metu nenukentėjo, bet pokarinėje spaudoje minima, kad bažnyčiai ir jos trobesiams labai reikalingas remontas. 1921 metų sausio 29 d. seniūnų sueigoje buvo nutarta dažyti bažnyčios stogą, remontuoti jos trobesius, statyti benamių prieglaudą. 1924 metais buvo nutarta bažnyčioje įvesti elektrą. Medžiagoms ir darbui apmokėti reikėjo 1 000 litų. Pati elektra bažnyčioje galutinai įvesta [[1930 m.|1930 m]]. Reikmenis elektros įvedimui parapija gavo iš „Agaro“ bendrovės, o įvedimo darbus atliko Adomas Pipynė. 1929 m. Biržų parapijos posėdyje aptartas liūdnas bažnyčios vaizdas: bažnyčios bokštas kėlė pavojų, jo viršūnę reikėjo iš naujo dengti, nes stogas praleido lietaus vandenį. Bokšto medžio dalys labai aptrūnijusios. Bokšto viršūnė dengta šiferiu ir tos šiferio plokštės buvo prikabintos tik viena vinimi, vėjui jas išjudinus atsirasdavo nemenki plyšiai. Drėgmė siekė pačius bokšto ramsčius. Bažnyčios pamatai apirę. Jos vidus nuo pastatymo nebaltintas. Griūva šventoriaus aptvara iš pietų pusės.
 
[[1933 m.|1933 m. rugsėjo 27 d]]. Biržų parapijos valdyba, pritariant parapijos tarybai, surengė bažnyčios bokšto remonto lėšoms rinkti loteriją. 1934 m. metais buvo suremontuotas bažnyčios bokštas. Taip pat, tais metais buvo suremontuoti bažnyčios pamatai ir šventoriaus tvora. Bokštas buvo apdengtas varine skarda. Darbą atliko bokštų dengimo specialistas Klemensas iš Plungės. Baigus remontą, iš parapijos valdybos narių tarpo neatsirado nė vienas, kuris išdrįstų užlipti apžiūrėti atliktą darbą. Tam reikalui parapijos valdybai teko kviestis ugniagesį Joną Variakojį. Jam užkopus į bokštą buvo pastebėti keli trūkumai, kuriuos Klemensui teko pašalinti. Naujiena – ant bažnyčios stogo buvo įrengtas žaibolaidis. 1936 metais perdažytas bažnyčios vidus. Virš šventoriaus buvęs lotyniškas užrašas „Soli Deo Gloria“ pakeistas lietuvišku „Vienam Dievui Garbė“.<ref>http://reformacija.lt/wordpress/birzu-krasto-evangelikai-reformatai-1918-1940-m/</ref>
 
== 1920–1939 m. evangelikų reformatų sinodai Biržuose ==
 
=== Sinodai Biržuose priešistorė ===
[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu sinodai nebuvo šaukiami. Po karo pirmasis sušauktas [[1918 m.|1918 m]]. lapkritį Vilniuje, gavus leidimą. Sinode priimtas toks nutarimas: „kada Dievo Apvaizdai leidžiant buvo nužeminti didžiausi ir aršiausi Lietuvos engėjai, o laisvės ir nepriklausomybės aušrelė vėl paršvito  visai mūsų tautai, evangelikų reformatų Sinodas, susirinkęs Vilniuje 1918 m. lapkričio 18 d., nutarė nusikratyti konfesiniais varžymais, kuriuos grobuoniška valdžia prievarta buvo uždėjusi, ir grįžti prie teisių ir kanonų, kuriais naudojasi Evangelikų reformatų bažnyčia, priklausydama Vilniaus evangelikų reformatų sinodui (buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės), ir kurie buvo patvirtinti jo senomis konstitucijomis, karalių privilegijomis ir seimo nutarimais“. Buvo nutarta grįžti prie senosios Evangelikų reformatų bažnyčios tvarkymosi eigos.
 
Kitas sinodas vyko Švobiškyje 1919 m. birželio 23 d., per Jonines, tačiau R. Aukščionienė pasiremdama sinodų kanonų knyga teigia, kad jis vykęs ne birželį, o rugpjūčio 15–16 dienomis, nors peržvelgus  to sinodo kanonus, tokios informacijos nerasta. Pažymima, kad sinode dalyvavo tik 4 kunigai, 14 parapijų atstovų ir 2 kuratoriai, vienas iš jų – M. Yèas, kuris buvo išrinktas sinodo direktoriumi. Kadangi, bendradarbiavimas su Vilniumi buvo  neįmanomas, šis  sinodas  trečiuoju savo  kanonu  nusprendė  įkurti  Biržuose nuolat veikiančią evangelikų reformatų įstaigą – Kolegiją, nuo vieno sinodo iki kito Bažnyčiai vadovaujančią instituciją. Priimtas penktasis kanonas teigė, kad kitas sinodas vyks Biržuose kitais metais.
Eilutė 52:
 
Prireikus būdavo renkami nauji nariai į Revizijos, Biudžeto, Juridinę ir kitas komisijas, fondus, komitetus. Komisijos kadencija trukdavo vienerius metus – nuo vieno sinodo iki kito.  Fondai ir  komitetai  galëjo bûti sudaromi ir ilgesniam laikotarpiui.
 
Komisijų, komitetų ir fondų nariais buvo renkami kuratoriai ir pasauliečiai, jais galëjo tapti ir superintendentai. Vienai organizacijai priklausantis žmogus galėjo priklausyti ir kitai. Labai dažnai komisijos nariais būdavo perrenkami tie patys asmenys: manyta, kad jie yra puikiai susipažinę su organizacijos  veikla ir geriau gali eiti savo pareigas bei spręsti iškilusias problemas.
Reformatų porų skyrimo reikalams tvarkyti buvo sudarytos tokios komisijos: Skyrimo, Skiriamųjų bylų, Skyrimo byloms patikrinti (peržiūrėti), Skiriamųjų porų (jų veikimo trukmė skyrėsi, be to, vienos jų veikë drauge  su  kitomis,  kitos –  atskirai).  Revizijos  komisija rinkta  visą 1920–1939  metų  laikotarpį, tik 1937 m. ir 1938 m. ji buvo sujungta su Biudžeto komisija. Revizijos komisija pirmą kartą rinkta 1921 metų sinode, tuomet ją sudarė 9 nariai. Jos išrinkimo tikslas, kaip skelbia sinodų memorialai, – „kunigų ir vargonininkų aprūpinimo, pašalpų, fondų ir kitiems sąmatos klausimams ištirti“. Antrą  kartą  komisija rinkta po 3 metų, t. y. 1924 - ­aisiais. Ją sudarë 7 nariai. 1924–1936 m. komisija rinkta kasmet,  tuomet ją sudarė 5 nariai (išskyrus, kaip minėta, 1924 m.). Bendra Revizijos ir Biudžeto komisija rinkta 1937 ir 1938 metais, o 1939 m. – neberinkta. Juridinė komisija pirmą kartą rinkta 1934 metais. Ją, kaip ir daugelį kitų komisijų, sudarė 5 nariai. Nuo 1938 m. komisijos sudėtis pasipildė dar vienu nariu. Švietimo komisija pradėta  rinkti 1934  m.  1921 m.  įsteigta  Leidimo  ir  fondų komisija,  kuri,  anot  sinodo memuarų, skirta raštams spausdinti. 1922 m. sinode išrinkta komisija šventadienio  mokykloms  steigti. 1923 m. įkurta komisija bendrabučio būklei ištirti; 1926 m. Kanonų, Mokesčio apsidėjimo, Reformatų bažnyčios ir valstybės santykių nustatymo komisijos; 1927 ir 1928 metų sinoduose buvo sudaryta Turtų  komisija; dar 1927 m. buvo įsteigta komisija dėl gimnazijos Biržuose arba Kaune steigimo; 1928 m. įsteigta komisija, kuri rūpintųsi Këdainių bažnyčios 300 metų jubiliejumi; 1929 m. įkurta Įstatų komisija; 1932  m. –  Kėdainių  ir  Naujamiesčio  parapijų  turtui prižiūrėti  komisija;  1935  m. –  sinodo  įstatymams redaguoti ir papildyti; 1937 m. – sinodo sveikinimų ir rezoliucijų redakcinė komisija; 1939 m. – sinodo sveikinimų ir rezoliucijų komisija.
Tiriamuoju laikotarpiu buvo sudaryti trys fondai: 1921 m. – Stipendijų ir pašalpų fondas dėl bendrabučio, 1934 m. – Švietimo fondas, 1935 m. – Knygoms leisti fondas, 1938 m. – Pensijų kompensacijos fondas. Jų veikimo laikas nebūdavo apibrėžiamas. Tarpukariu evangelikų reformatų sinodų metu buvo sudaryti 5 komitetai. Du iš jų – Kauno bažnyčios statymo, pasižymėję gausiu narių skaičiumi (1930 m. – 10, o 1934 m. – 11). Kiti komitetai: Nukentėjusiems nuo karo rūpintis (sudarytas 1920 m.), Lėšų (sudarytas 1922 m.), Globos komitetas bendrabučiui įkurti (sudarytas 1922 m.).
 
Antrąją sinodo dieną paprastai būdavo skaitomi pranešimai apie parapijų būklę, Kolegijos ir komisijų pranešimai. Paskutinioji diena skiriama einamiesiems klausimams. Susitikimų pabaigoje sinodai būdavo iškilmingai uždaromi.
 
Sinodų metu vykdavo ir dvasininkų sesijos. Jose dalyvaudavo Lietuvos evangelikų reformatų parapijų bei filijų kunigai. 1939 m. buvo priimtas sprendimas, kad  sesijoje sprendžiant materialinius  klau­simus patariamuoju balsu turi dalyvauti ir Kolegijos nariai ne dvasininkai. Didžiausias 1919–1940 m. sinoduose dalyvavusių dvasininkų skaičius buvęs 1938 m. – 1041, o 1920 m. – tik 3 dalyviai. Sesija turėjo pirmininką, narius ir sekretorių. Dvasininkų sesijos sprendė kunigų skyrimo, atleidimo klausimus, evangeliškos literatūros, kuratorių klausimus. Priimtus sprendimus teikdavo svarstyti tų metų sinodui.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/wiki/Biržų_evangelikų_reformatų_bažnyčia"