Gian Lorenzo Bernini: Skirtumas tarp puslapio versijų

 

=== Vidurinysis laikotarpis ===

 

1627−1629 m. Džianlorencas kartu su tėvu Pjetru kūrė Barkačo fontaną [[Ispanijos aikštė]]je. 1629 m. vasario 5 d., šešios dienos po [[Karlas Madernas|K. Maderno]] mirties, Džian Lorencas buvo paskirtas vyriausiuoju [[Šv. Petro bazilika|Šv. Petro bazilikos]] Romoje architektu ir perėmė K. Maderno [[Barberinio rūmai|Barberinio rūmų]] statybas.<ref>Pinton, Daniele. ''Bernini: sculptor and architect''. ATS Italia Editrice, 2009, p. 7</ref> Jis pilnai atitiko popiežiaus [[Urbonas VIII|Urbono VIII]]-ojo ambicijas išauginti naująjį Mikelandželą Romoje. Sekančius apie 50 metų Džianlorencas dirbo šešiems popiežiams, su kuriais palaikė artimus ryšius, ir buvo atsakingas už Romos miesto architektūrinio veido sukūrimą. 1629 m. rugpjūtį mirė jo tėvas Pjetras. Džianlorencas tuo metu vadovavo grupei kitų menininkų ir pagalbininkų įgyvendindamas [[Šv. Petro baldakimas|Baldakimo]] projektą virš Šv. Petro kapo bazilikoje (1624−1633). Svarbiausias jo indėlis projekte buvo viršutinio ornamento sukūrimas su keturiais angelais šonuose.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> Kartu jis pertvarkė keturias atramas bazilikos navų susikirtime, kurių vienos nišoje buvo pastatyta jo šv. Liongino statula. Apie 1636−1638 m. Džianlorencas palaikė ryšius su vieno savo pameistrių žmona Kostanca Bonareli, kurią įamžino asmeniškumo turinčiame biuste. Pasakojama, kad Kostanca taip pat pradėjo palaikyti ryšius su jo broliu Luidžiu. Džianlorencas vieną dieną pranešė Kostancai išvykstantis, tačiau iš tikro palaukė šalia jos namų ir pamatė ją išeinant su Luidžiu. Įsiutęs Džianlorencas užpuolė brolį ir po to nusivijo jį į [[Santa Maria Maggiore|Šv. Marijos Didžiąją]] baziliką, į kurią įsiveržė su kardu. Be to, jis pasiuntė žmogų, kad tas užpultų Kostancą ir ji buvo sužeista skustuvu į veidą. Įsikišus popiežiui Urbonui VIII-ajam istorija buvo užglaistyta. Džianlorencas 1639 m. buvo apvesdintas su teisininko dukterimi Katerina Tecijo (1617−1673), su kuria jis susilaukė vienuolikos vaikų, ir iki gyvenimo pabaigos išliko religingu kataliku. Minima, kad jis dalyvaudavo mišiose kiekvieną dieną ir priimdavo komuniją du kartus savaitėje.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> Jo kūriniai pilnai atitiko Bažnyčios žinią tikintiesiems: buvo realistiški ir skatino emocinį religingumą.

Kitu sėkmingu Džianlorenco darbu Šv. Petro bazilikoje buvo bronzinis [[relikvijorius]] (''Cathedra Petri''), kuriame laikoma Šv. Petro kėdė, sukurtas 1657−1666 m.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Gian-Lorenzo-Bernini/Patronage-of-Innocent-X-and-Alexander-VII Hibbard, Howard. ''Encyclopaedia Britannica online'', 1966–84 m.]</ref> Tuo pat metu pagal jo projektą pertvarkyta [[Šv. Petro aikštė]], apjuosiant ją kolonadomis ir sukuriant erdvę bažnytinėms iškilmėms. 1665 m. Dž. L. Berninis karaliaus [[Liudvikas XIV|Liudviko XIV]] kviečiamas atvyko į [[Paryžius|Paryžių]] projektuoti [[Luvras|Luvro]] fasado. Tuo metu jis buvo toks garsus, kad minios paryžiečių rinkosi gatvėse pasižiūrėti į jo atvykimą. Tačiau Džianlorenco laikas Paryžiuje nebuvo sėkmingu. Jis iš aukšto žiūrėjo į prancūzų meną ir esą pasakė, kad visas Paryžiaus menas nevertas vieno [[Guido Reni|Gvido Renio]] paveikslo. Tai atstūmė nuo jo paryžiečius ir jo siūlyti Luvro fasado planai buvo vis atmetami, tad po pusmečio Džianlorencas grįžo į Romą. Per laiką Paryžiuje jis nukalė Liudviko XIV-ojo biustą, kuris vertinamas vienu sėkmingiausių jo biustų. Be to, jis buvo įsipareigojęs sukurti raito karaliaus statulą ir šiuo darbu užsiėmė gerokai vėliau grįžęs į Romą. Jau po Dž. L. Berninio mirties į Paryžių pristatyta statula sulaukė nuosaikaus įvertinimo.

 

Kardinolas [[Urbonas VIII|Mafejas Barberinis]] apie Džianlorencą Berninį tvirtino, kad jis buvo ''„retas aukštos inteligencijos žmogus, pagimdytas dieviškos valios ir Romos šlovei tam, kad nušviesti pasaulį“''. Kiti tvirtino jį buvus ''„drakonu“'' ir ''„suktu ir nedoru žmogumi“''.<ref>Pinton, Daniele. ''Bernini: sculptor and architect''. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3</ref> Jo sūnus Domenikas, parašęs tėvo biografiją, tvirtino ''„jis buvo gaižus iš prigimties, pasišventęs savo darbui ir karštas, kai supykęs“''.<ref>Pinton, Daniele. ''Bernini: sculptor and architect''. ATS Italia Editrice, 2009, p. 3</ref> Savo architektūros kūriniais jis prisidėjo prie Romos, kurioje gyveno nuo [[1605]] m., baroko formavimosi. Berninis dirbo pagal [[Popiežius|popiežiaus]] užsakymus. Prie jo žymiausių architektūros laimėjimų priskiriamos ir kitos rekonstrukcijos − [[Barberinio rūmai]], pusapskritimio formos [[Šv. Petro aikštė]]s kolonados ([[1657]]−[[1667]] m.). Dž. L. Berninis laikomas paskutiniuoju iš didžiųjų įvairiapusių italų menininkų, kurių dėka Italijos menas dominavo Europoje. Jei baroko architektūroje kai kurie tyrinėtojai atiduoda pirmenybę F. Borominiui, tai skulptūros srityje Dž. L. Berninis neturėjo lygių ir laikomas talentingiausiu klasikiniu skulptoriumi, gyvenusiu po Mikelandželo. 1682 m. jo biografiją publikavo Filipas Baldinučis ir 1713 m. − sūnus Domenikas.