Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 11:
Visa Sankt Peterburgo−Varšuvos trasa buvo apie 1250 km ilgio. Visame kelyje [[Daugpilis]]−[[Vilnius]]−[[Lentvaris]]−[[Kaunas]]−[[Kybartai]] žemės darbai pradėti [[1859]] m. pavasarį, o 1860−ųjų rudenį kelias Daugpilis−Vilnius jau buvo nutiestas. Geležinkelio linija ėjo pro [[Dūkštas|Dūkštą]], [[Ignalina|Ignaliną]], Vilnių, Lentvarį ir [[Varėna|Varėną]] su atšaka nuo Lentvario pro Kauną į Kybartus, taip pasiekiant tuometinės [[Prūsija|Prūsijos]] sieną.
Pirmasis traukinys inauguraciniu reisu iš Daugpilio į Vilnių atvyko [[1860]] m. [[rugsėjo 17]] d. 1861 m. balandžio 11 d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas tarp Kauno (laikinosios stoties Aleksote, nes tiltas per Nemuną dar nebuvo baigtas) ir Rytų Prūsijos (Eitkūnų). Taip pat buvo organizuotas diližansų maršrutas Daugpilis - Kaunas. Tokiu būdu keleiviai galėjo keliauti iš Peterburgo į Kauną, Virbalį ir toliau į Vakarų Europą.
[[1862]] m. [[kovo 15]] d. atidarytas nuolatinis traukinių eismas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir iš Vilniaus į [[Virbalis|Virbalį]].
Kelionė iš Peterburgo į Vilnių trukdavo beveik 19 valandų, iš Vilniaus į Kauną apie 2 val. 30 min.
Palei Sankt Peterburgo−Varšuvos magistralę Lietuvoje buvo pastatyta per dvi dešimtis geležinkelio stočių, išaugo nauji tarnybiniai pastatai ir geležinkelininkų gyvenvietės. Kai kurie miestai ir geležinkelio stotys, pavyzdžiui, Ignalina, [[Kaišiadorys]], išaugo, galima sakyti, tuščioje vietoje. Kiti, kaip ir [[Švenčionėliai]], smarkiai išsiplėtė ir savo reikšmingumu tuomet nustelbė dabartinį rajono centrą [[Švenčionys|Švenčionis]].
| |||