Bulvarinė spauda: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Bulvarinė spauda''' ({{fr|boulevard}}  – [[bulvaras]], gatvės dalis)  – tai periodiniai ir neperiodiniai leidiniai, skiriami nereikliems, neišlavinto skonio skaitytojams. Dar vadinama ''[[geltonoji spauda|geltonąja spauda]]''. Priklauso vadinamųjų [[pramoginių ledinių]] grupei. Nuo nebulvarinių leidinių skiriasi tematika ir pateikimo forma: didelės ryškios [[antraštė]]santraštės, išryškintos frazės ar pastraipos, įspūdingos, ne visada estetiškos iliustracijos ir [[reklama]].

Temos labai įvairios: nuo politinių, kultūrinių įvykių, dažniausiai pateikiamų sensacingai ir subjektyviai, iki žymesnių žmonių gyvenimo smulkmenų, meilės nuotykių, mistinių reiškinių, [[astrologija|astrologų]] pranašavimų, [[paskalos|paskalų]] ir kt.; populiariausios temos  – [[katastrofa|katastrofos]], kriminaliniai nusikaltimai, [[skandalas|skandalai]], įvairios [[afera|aferos]]. Daugiausia skelbia intriguojančius, sensacinio pobūdžio rašinius, pasakojimus apie nusikaltėlių nuotykius, skandalingas aferas, spausdinantys asmeninio gyvenimo smulkmenas, intymių santykių aprašymus.

Pavadinimas atsirado XIX a. viduryje [[Prancūzija|Prancūzijoje]], kai [[Paryžius|Paryžiaus]] bulvaruose imta pardavinėti satyrinį savaitraštį „[[Le Figaro]]“ ([[1826 ]] m.), laikraštį „Le Matin“ ir kt. XIX a. pabaigoje gausėjant leidėjų, didėjant [[konkurencija]]i, Vokietijoje, Prancūzijoje, D. Britanijoje, kitose Europos valstybėse ir [[JAV]] daugėjo leidinių, kurių savininkai dėl pelno ėmė nepaisyti [[dorovė]]s ir etikos nuostatų. XX a. ypač padaugėjo komercinių periodinių leidinių, didėjo jų tiražai, kartu ir pajamos, gaunamos iš [[reklama|reklamos]]. Dalies leidėjų ir žurnalistų profesinė veikla ne visada atitinka žurnalistinės etikos kodeksą. Atsirado tam tikra fotografų kategorija, paparacai, persekiojantys garsenybes, kad slapta nufotografuotų ar kitu būdu surinktų informaciją ir parduotų periodinei spaudai.

XX a. pabaigoje konkuruojant su didžiausiais leidėjais dėl operatyvesnio informacijos pateikimo, pradėti leisti specialūs trumpų tekstų, gausiais iliustruoti, nedidelio formato leidiniai ({{en|tabloid}}). Beveik kiekvienoje valstybėje dalis periodinių leidinių yra bulvariniai: „The Sun“ (nuo [[1921 ]] m., [[Didžioji Britanija]]), „Bild“ (nuo [[1952 ]] m., [[Vokietija]]), „The Star“ (nuo [[1974 ]] m., JAV).

Pirmuoju lietuvišku bulvariniu laikraščiu laikytinas [[savaitraštis]] [[Saulė (laikraštis)|„Saulė“]], kurį [[1888]] m. Mahanoi Sityje (JAV) įsteigė ir redagavo [[Domininkas Tomas Bačkauskas]]. Lietuvoje tokio pobūdžio periodiniai leidiniai pasirodė XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Vienas iš pirmųjų – [[1928]] m. kovą [[Kaunas|Kaune]] pradėjęs eiti iliustruotas savaitraštis [[Sekmadienis (savaitraštis)|„Sekmadienis“]], kurį įsteigė ir redagavo V.[[Vincas Kemežys]]. Tais pačiais metais bulvarinio pobūdžio leidinys atsirado ir [[Šiauliai|Šiauliuose]] – informacinis iliustruotas savaitraštis „Momentas“, redaguojamas B.Broniaus Buišo; vėliau jis vėliau vadinosi „[[Įdomus mūsų momentas]]“ ir ėjo iki [[1940]] mmetų. [[1930]] m. Kaune pradėjo eiti bulvarinio pobūdžio dienraštis „Tempo“, [[1931]] m. – žurnalas „Aš„[[Aš ir jūs“jūs]]“ bei „[[Aistros (žurnalas)|Aistros„Aistros“]]“, [[1932]] m. – savaitraštis [[Lapas (laikraštis)|„Lapas“]] ir žurnalas „Laikas“, [[1933]] m. – dienraštis „Dešimt„[[Dešimt centų“centų]]“, leistas iki 1940 m. Ketvirtajame dešimtmetyje beveik kasmet Kaune pasirodydavo bent vienas naujas bulvarinio pobūdžio leidinys, tačiau daugelis jų tuoj pat ir sustodavo. Kiek ilgėliau ėjo savaitraščiai „Šventadienis“„[[Šventadienis]]“, [[Iliustruotas pasaulis (1934)|„Iliustruotas pasaulis“]], „Vėliava“, dienraščiai „Telegramos“, „Laikas“.

Po 1940 m. bulvarinių laikraščių ir žurnalų Lietuvoje nebuvo. Apie [[1990]] m., laisvėjant spaudai, silpnėjant [[cenzūra]]i ir paskui ją visiškai panaikinus, įvairiuose Lietuvos miestuose pradėjo eiti ir bulvarinio pobūdžio leidiniai. [[1989]] m. Šiauliuose pasirodė laikraštis [[Neįdomus momentas|„Nelabai įdomus mūsų momentas“]], Vilniuje – savaitraštis „Žvilgsnis“, Kaune 1990 m. – laikraštis „Sekmadienis“, kaip atkurtas 1928–1940 m. ėjęs savaitraštis, bei laikraštis [[Europa (laikraštis)|„Europa“]], leidęs daugybę bulvarinio ir erotinio pobūdžio priedų, kurių daugelis po [[1991]] m. tapo savarankiškais laikraščiais: „Dvidešimt kapeikų“, „Dvidešimt„[[Dvidešimt centų“centų]]“, „Pro„[[Pro rakto skylutę“skylutę]]“, „Vakaro„[[Vakaro skaitiniai“skaitiniai]]“, „Klubas Liberalia“ ir kt. Vėliau Vilniuje, Kaune, bei [[Panevėžys|Panevėžyje]] pradėti leisti bulvarinio bei erotinio pobūdžio periodiniai leidiniai [[Dantis už dantį?|„Dantis už dantį“]], „Jonukas„Jonukas“, Onutė“„Onutė“, „Kolibris“, „Vėl Jonis“, „Emanuela“, „Saldainiukas„[[Saldainiukas savaitgaliui“savaitgaliui]]“, „Anapus: siaubas ir kiti malonumai“, „Kruvinoji Merry“, „Neliūdėk“„[[Neliūdėk!]]“, „Privatus„[[Privatus seklys“seklys]]“, [[Naglis (žurnalas)|„Naglis“]], „L.T.“. Nemažai bulvarinio pobūdžio laikraščių po kurio laiko sustojo arba juos pakeitė kiti. Dabar Lietuvoje eina „L.T“ ir „[[Vakaro žinios(laikraštis)|„Vakaro žinios“]]“.