Kristaus nuplakimas (Piero della Francesca): Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 19:
[[Pjeras dela Frančeska]] gyvenimo metu buvo žinomas matematiku teoretiku, perspektyvos nagrinėtoju. Beveik visiškai aišku, kad „Nuplakimas“ tampriai susijęs su Pjero, geometro, specializacija. Netgi buvo laikoma, kad „Nuplakimas“ – tai savotiška geometrijos ir perspektyvos taisyklių vizualinė studija. XX a. pradžioje atsiradus [[kubizmas|kubizmui]], [[abstrakcionizmas|abstrakcionizmui]] „Nuplakimas“ pradėtas vertinti iš kitokių estetinių supratimo pusių. 1911 m. [[Adolfas Venturis]] apibūdino jį kaip „brangakmenį skaidriame ore ir sidabrinėje šviesoje“. 1927 m. [[Robertas Longis]] gyrė paveikslo objektų ir erdvių ritminius intervalus, apie 1950 m. [[Bernardas Berensonas]] minėjo, kad iš visų Pjero darbų „Nuplakimas“ yra jo pats mėgstamiausias.
Paveikslas kompoziciškai perskirtas į dvi dalis: kairėje yra [[Kristus|Kristaus]] biblijinė nuplakimo scena, labai netradiciškai nustumta į
Kita versija, sprendžiant iš Kristaus nuplakimo scenoje sėdinčio žmogaus apdarų (pagal biblijinę istoriją, tai [[Pontijus Pilotas]]), galima spėti, kad tai yra Bizantijos imperatorius [[Jonas VIII Paleologas]], nugarą atsukęs žmogus su turbanu − sultonas [[Muradas II]], ir paveikslas vaizduoja krikščioniškojo pasaulio susidūrimą su islamiškuoju, bei islamo grėsmę (1453 m. osmanai užėmė [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]], žlugo [[Bizantijos imperija]]). Tokiu būdu tris vyrus pirmajame plane galima traktuoti, kaip krikščioniškojo pasaulio gynėjus ir susieti juos su 1459 m. Mantujos susirinkimu, kuriame popiežius [[Pijus iI]] mėgino sukurti armijų sąjungą kovoje su [[Osmanų imperija|turkais osmanais]].
| |||