Kristaus nuplakimas (Piero della Francesca)

Kristaus nuplakimas
Menininkas	Pjeras dela Frančeska
Metai	apie 1455−1460
Meno kryptis	Ankstyvasis renesansas
Medžiagos, technika	aliejus ir tempera, medis
Matmenys	58,4 cm × 81,5 cm
Miestas (vieta)	Urbinas
Muziejus	Nacionalinė Markės galerija

Kristaus nuplakimas (arba tiesiog Nuplakimas) – italų renesanso dailininko Pjero dela Frančeskos (apie 1415–1492) paveikslas, esantis Nacionalinėje Markės galerijoje Urbine. Įvardijamas vienu iš garsiausių italų ankstyvojo renesanso paveikslų.

Apie paveikslą

Nieko tikro nežinoma apie paveikslo sukūrimo aplinkybes. Pirmą kartą paveikslas paminėtas Urbine XVIII a. pabaigoje, buvęs Urbino katedros senojoje zakristijoje. Garsas apie jį išaugo XX a. net keliems įtakingiems menotyrininkams skyrus atskiras studijas jo nagrinėjimui ir skelbus jį vienu išskirtiniausių paveikslų meno istorijoje. Kartu paveikslas yra vienas iš neįspėjamiausių paveikslų skirtingiems meno istorikams pateikiant vis skirtingas versijas apie tai, kas jame vaizduojama ir kokia buvo paveikslo paskirtis. Paveikslas aukštai vertinamas dėl santūraus dramos pateikimo religinėje kančios scenoje, dėl spalvų grynumo ir ypač dėl kompozicijos ir organizuotumo. 1951–1952 ir 1968–1969 m. paveikslas buvo restauruotas Romoje. Dalis dažų jau tuomet nuo jo buvo nutrupėję.

Pjeras dela Frančeska gyvenimo metu buvo žinomas matematiku teoretiku, perspektyvos nagrinėtoju. Beveik visiškai aišku, kad „Nuplakimas“ tampriai susijęs su Pjero, geometro, specializacija. Netgi buvo laikoma, kad „Nuplakimas“ – tai savotiška geometrijos ir perspektyvos taisyklių vizualinė studija. XX a. pradžioje atsiradus kubizmui, abstrakcionizmui „Nuplakimas“ pradėtas vertinti iš kitokių estetinių supratimo pusių. 1911 m. Adolfas Venturis apibūdino jį kaip „brangakmenį skaidriame ore ir sidabrinėje šviesoje“. 1927 m. Robertas Longis gyrė paveikslo objektų ir erdvių ritminius intervalus, apie 1950 m. Bernardas Berensonas minėjo, kad iš visų Pjero darbų „Nuplakimas“ yra jo pats mėgstamiausias.

Paveikslas kompoziciškai perskirtas į dvi dalis: kairėje yra Kristaus biblijinė nuplakimo scena, labai netradiciškai nustumta į vidurinį planą, o paveikslo dešinėje, pirmajame plane yra trijų vyrų figūros. Kas šie vyrai, neaišku. Pagal paprasčiausią spėjimą, jie tikriausiai yra tų laikų Urbino valdytojų šeimos nariai ir dvariškiai. Pradine ir paprastai pristatoma versija, jie identifikuojami su Odantonijumi da Montefeltru, Urbino grafu, centre ir jo patarėjais iš šonų. Jie visi buvo nužudyti sąmokslo metu 1444 m. ir gali būti, kad šis paveikslas įamžina jų atminimą. Tokiu būdu paveikslas turėjo būti sukurtas iškart po Odantonijo mirties ir jį tikriausiai užsakė nužudytojo pusbrolis Federikas da Montefeltras. Kita versija, paveiksle trim vyrais galbūt vaizduojama reta Judo atgailavimo už Kristaus išdavimą scena, nes žinoma, kad grafo Odantonijo patarėjai kaip tik ir buvo piktavaliai, kurie privedė grafą prie žlugimo.

Kita versija, sprendžiant iš Kristaus nuplakimo scenoje sėdinčio žmogaus apdarų (pagal biblijinę istoriją, tai Pontijus Pilotas), galima spėti, kad tai yra Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas, nugarą atsukęs žmogus su turbanu − sultonas Muradas II, ir paveikslas vaizduoja krikščioniškojo pasaulio susidūrimą su islamiškuoju, bei islamo grėsmę (1453 m. osmanai užėmė Konstantinopolį, žlugo Bizantijos imperija). Tokiu būdu tris vyrus pirmajame plane galima traktuoti, kaip krikščioniškojo pasaulio gynėjus ir susieti juos su 1459 m. Mantujos susirinkimu, kuriame popiežius Pijus II mėgino sukurti sąjungą kovoje su turkais osmanais.

Kita versija, paveikslas vis dar vertinamas kaip geometrinių taisyklių studija pats savaime, be jokio aiškaus ir nusakomo turinio. Paveikslo erdvės ir objektai matematiškai sukonstruoti ir nutapyti pagal linijinės perspektyvos taisykles. Paveiksle galima išskirti dvi erdves – su raudono-balto rašto grindimis, ant kurių stovi trys vyrai, yra atvirame lauke, o Kristaus nuplakimo scena su juodai baltomis grindimis, yra patalpos viduje, praetoriume. Pažymėtina, kad praetoriumo grindų raštas labai sudėtingas ir tiksliai pavaizduotas tokiu matymo kampu, kai raštas už praetoriumo sienų yra paprastų geometrinių formų.

Dar viena versija, paveiksle nėra jokių paslapčių – jame vaizduojamas Kristaus nuplakimas, soste sėdi Pontijus Pilotas, o trys vyrai pirmajame plane tikriausiai yra Kristų apkaltinę fariziejai. Visgi tai nepaaiškina, kodėl trys vyrai atrodo tiek fiziškai, tiek psichologiškai neturintys ryšių su nuplakimo scena, taip pat sunku pasakyti, kodėl dailininkas pavaizdavo tuomet Pontijų Pilotą su orientalistinėmis detalėmis. Galima pastebėti, kad vyrų triada kompoziciškai yra atkartota Kristaus nuplakimo scenoje. Ant paveikslo rėmo buvo citata iš Senojo Testamento Antros Psalmės: Convenerunt in Unum (jie atėjo kartu). Tikėtina, kad rėmas buvo pagamintas vėliau ir religinė paveikslo prasmė ne mažiau neaiški nei bandoma suprasti pasaulietinė.

Yra ir kitokių spėjimų apie trijų vaizduojamų vyrų tapatybę, taip pat apie paveikslo sukūrimo metus, kurie varijuoja nuo 1445 iki 1475 metų. Dažniau linkstama laikyti, kad paveikslas sukurtas apie 1455−1460 m.

Literatūra

• Lavin, Marilyn Aronberg. Piero Della Francesca: The Flagellation. University of Chicago Press, 1972.
• James R. Banker. Piero della Francesca: Artist and Man. Oxford University Press, 2014.

Nuorodos

• pierodellafrancescaflagellation.com Archyvuota kopija 2014-10-21 iš Wayback Machine projekto.
• smarthistory.khanacademy.org Archyvuota kopija 2014-10-07 iš Wayback Machine projekto.
• visual-arts-cork.com