Atverti pagrindinį meniu

Pakeitimai

118 pridėta baitų ,  prieš 6 metus
== Pelkių tyrimai ir eksploatavimas ==
 
Pirmoji Europoje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgstanti [[Aukštumala]]. Jos augaliją ir sudarymą ištyrė vokiečių mokslininkas [[Karlas Albertas Vėberis]] (Carl Albert Weber) ir aprašė [[1902]] m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos [[Kamanos|Kamanų]] iš [[Šepetos pelkė]]s. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė [[Rimvydas Kunskas]], [[Algirdas Seibutis]], [[Ilona Jukonienė]] ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.
 
Rankiniu būdu [[durpės]] pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t. durpių per metus. Nuo XX a. pradž. Iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 proc. pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 [[durpynas|durpynų]].
69

pakeitimai