Džingulis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Džingulis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo [[XIX amžius|XIX a. pab.]] Įvairiose [[Lietuvos]] vietovėse jis buvo naudojamas pagal skirtingus papročius: [[Priekulė|Priekulės]] apylinkėse kvieslys, įėjęs į namus, lazda suduodavo į lubų balkį; [[Suvalkija|Suvalkijoje]] džinguliu buvo raginama nešti marčiai dovanų, o [[Vilkaviškis|Vilkaviškyje]], belsdamas šiuo instrumentu, kvieslys vadovavo ir šokiams; [[Seredžius|Seredžiaus]] apylinkėse ([[Jurbarko rajono savivaldybė|Jurbarko raj.]]) džinguliu buvo skelbiami marčios keliami pietūs, pranešama, kada marti dalins dovanas, kviečiama ragauti svočios pyrago ir t.t.<ref>BALTRĖNIENĖ, Marija, APANAVIČIUS, Romualdas. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius, 1991, p. 17;</ref> Kaimo muzikantai trenkdami džingulį į grindis apatiniu galu, pritardavo kitiems instrumentams.<ref>Lietuvių skaučių seserija. Sese, budėk! Čikaga, 1983, http://sese.skautai.net/Zinynai/Knygos/SeseBudek-Tautosaka.pdf</ref>

Džingulius dainų ir šokių ansambliams gamino ir tobulino [[Antanas Butkus]], [[Pranas Kupčikas]].

 

==Šaltiniai==