Džingulis – tradicinis lietuvių liaudies ritminis muzikos instrumentas, priskiriamas mušamiesiems idiofonams. Tradiciškai tai – vestuvių kvieslio lazda, išpuošta varpeliais ir gėlių vainikais, kuria ritmingai stuksint į grindis ar lubas, siekiama atkreipti visų dėmesį. Šiandien džingulis naudojamas kaip ritminis muzikos instrumentas Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje "Lietuva" ir kituose muzikiniuose liaudies kolektyvuose.

Instrumento pavadinimas įvairiose Lietuvos vietovėse skiriasi: džingulis (Pasvalys; Panevėžio raj.; Ramygala), kvieslė (Vilkaviškis; Prienų raj.; Pakuonis), kvietka (Jurbarkas), maršelga (Šakiai).

Konstrukcija redaguoti

Tai – vienašakė, dvišakė arba trišakė į viršų smailėjanti lazda, dažniausiai išpjauta iš putino, diemedžio ar klevo. Instrumento ilgis siekia maždaug 120 – 180 cm, skersmuo – apie 2-3 cm. Džingulio viršūnėje pritaisomi varpeliai, barškučiai, grandinėlės, skardelės, skambučiai ar kitokie žvangantys daiktai. Instrumentas dažniausiai puošiamas rūtomis ar kitų gėlių vainikais, kaspinais, juostomis. Mažojoje Lietuvoje džingulis buvo puošiamas vainiku ir maža balta skepetaite, po kuria pakabinamas varpelis.

Istorija redaguoti

Džingulis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XIX a. pab. Įvairiose Lietuvos vietovėse jis buvo naudojamas pagal skirtingus papročius: Priekulės apylinkėse kvieslys, įėjęs į namus, lazda suduodavo į lubų balkį; Suvalkijoje džinguliu buvo raginama nešti marčiai dovanų, o Vilkaviškyje, belsdamas šiuo instrumentu, kvieslys vadovavo ir šokiams; Seredžiaus apylinkėse (Jurbarko raj.) džinguliu buvo skelbiami marčios keliami pietūs, pranešama, kada marti dalins dovanas, kviečiama ragauti svočios pyrago ir t. t. Kaimo muzikantai trenkdami džingulį į grindis apatiniu galu, pritardavo kitiems instrumentams. Džingulius dainų ir šokių ansambliams gamino ir tobulino Antanas Butkus, Pranas Kupčikas.

Šaltiniai redaguoti

Nuorodos redaguoti