Atverti pagrindinį meniu
Solidas
310 – X a.
Solidus Julian-transparent.png

Juliano solidas, ~361 m.
Naudojo: Romos imperija, Bizantijos imperija
Metalas: auksas (1/72 lb.)
Smulkesnis vnt.: miliarensis: 1/12
silikva: 1/24
folis: 1/180
Nominalai: Banknotai: Nebuvo   
Monetos: 1/3, 1/2
Avito tremisis (tremissis) – vieno trečdalio solido vertės moneta (~456 m.).

Solidas (lot. solidus 'tvirtas; patikimas; grynas') – Senovės Romoje ir Bizantijoje kaldinta auksinė moneta. Graikiškai kalbančiose šalyse Romos, o po to – Bizantijos laikais solidas buvo vadinamas nomisma (dgs. nomismata)[1].

RaidaKeisti

Solidus apie 301 m. ėmė kaldinti Dioklecianas. Iš vieno Romos svaro aukso nukaldindavo 60 solidų (vieno masė buvo 5,3 g). Pradinė jo vertė buvo 1000 denarų[2]. Diokleciano solidų buvo nukaldinta nedaug, jų ekonominė įtaka buvo minimali.

312 m. solidus vėl ėmė kaldinti Konstantinas I – solidas tapo pagrindine imperijos auksine moneta, kuri pakeitė iki tol naudotus aurėjus. Iš vieno aukso svaro nukaldindavo 72 solidus (vieno masė – 4,5 g)[1]. Tuo metu solidas buvo vertas 275 000 smarkiai nupigusių denarų.

Solidai išlaikė kokybę ir vertę iki X a. Romos imperijoje mokesčius reikėjo mokėti aukso monetomis. Iždą pasiekusios monetos būdavo išlydomos ir kaldinamos iš naujo. Dėl to cirkuliuojantys solidai išlikdavo vienodos masės ir vertės – jie apyvartojo būdavo per trumpai, kad spėtų nusidėvėti[1].

Auksinės monetos tuo metu nebuvo kaldinamos nuolatinėse monetų kalyklose – auksinių monetų kaldinimas klajojo kartu su imperatoriaus dvaru. Pvz., 353 m. solidus kaldino Milane, nuo 402 m. – Ravenoje. Tie miestai buvo to meto imperatorių rezidencijos.[1]

NominalaiKeisti

Buvo kaldinamos ir monetos, kurių vertė buvo solido dalis:

ĮtakaKeisti

Bizantijoje pirkliams būdavo draudžiama naudoti solidus už imperijos ribų, bet už imperijos ribų šių monetų buvo pakankamai daug, todėl jie pasidarė pageidaujama valiuta arabų šalyse. Arabų šalyse cirkuliavę solidai nepapuldavo į ciklą "mokesčių mokėjimas – perkaldinimas – apyvarta“, todėl minkštos gryno aukso monetos nusidėvėdavo, jų masė mažėjo.[1] VII a. pabaigoje už Bizantijos imperijos ribų ėmė cirkuliuoti arabų solidų kopijos – dinarai, kuriuos iš aukštutinio Nilo aukso, kaldino kalifas Abd al-Malikas. Šios kopijos svėrė tik apie 3,75 g, bet tiek vidutiniškai svėrė tuose kraštuose cirkuliuojantys nudilę solidai. Po to cirkuliavo tiek nudilę originalūs solidai, tiek auksiniai dinarai.[1]

NuorodosKeisti

  • *Porteous, John (1969). “The Imperial Foundations”, Coins in history : a survey of coinage from the reform of Diocletian to the Latin Monetary Union.. Weidenfeld and Nicolson, 14–33. ISBN 0297178547.

Vikiteka