Sofija Kanopkaitė

Sofija Kanopkaitė
Gimė 1926 m. kovo 3 d.
Alionys, Širvintų valsčius
Mirė 2024 m. kovo 16 d. (98 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Saltoniškių kapinėse[1]
Veikla biochemikė
Išsilavinimas habilituota biomedicinos mokslų daktarė

Sofija Kanopkaitė (1926 m. kovo 3 d. Alionyse, Širvintų valsčiuje – 2024 m. kovo 16 d. Vilniuje[2][1]) – Lietuvos biochemikė.

Biografija

redaguoti

1952 m. baigė Vilniaus universitetą. 1968 m. biologijos mokslų daktarė. 1976 m. Lietuvos mokslų akademijos narė korespondentė. Nuo 2000 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikė.

1957–1959 m. dirbo Biologijos institute, 1959–1967 m. – Botanikos institute, 1963–1967 m. Mikroorganizmų biochemijos sektoriaus vadovė, 1967–1990 m. – Biochemijos institute, 1967–1980 m. Mikroorganizmų biochemijos sektoriaus, 1980–1986 m. to paties pavadinimo laboratorijos vadovė, 1990–1993 m. – Imunologijos institute, nuo 1974 m. profesorė. 1972–1992 m. ir 1994–2000 m. Lietuvos biochemikų draugijos pirmininkė.

Mokslinė veikla

redaguoti

Pirmoji molekulinės vitaminologijos specialistė Lietuvoje. Svarbiausi darbai – vitaminų kofermentų biosintezė ir cheminė sintezė, funkcijos, veikimo mechanizmas, jų santykis ir svarba nukleorūgštims, baltymams ir biopolimerų metilinimui ląstelėse. Paskelbė apie 300 mokslinių darbų, 3 išradimų autorė, su kitais.[3]

Bibliografija

redaguoti
  • Kobalaminai, 1978 m., rusų k.
  • Eksperimentinė vitaminologija, su kitais, 1979 m., rusų k.
  • Kai ląstelė suserga, su kitais, 1980 m.
  • Metalų jonai biologinėse sistemose, su kitais, 1980 m., anglų k.
  • Pašarinių priedų žinynas, su kitais, 1990 m., rusų k.
  • Biocheminiai ir medicininiai kobalaminų (B a grupės vitaminų) aspektai, su kitais, 1990 m., rusų k.

Šaltiniai

redaguoti
  1. 1,0 1,1 Akademikės Sofijos Kanopkaitės atminimui. BNS Spaudos centras. 2024-03-19. Nuoroda tikrinta 2024-03-29.
  2. Sofija Kanopkaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. 2019-01-28. Nuoroda tikrinta 2024-06-21.
  3. Sofija Kanopkaitė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 337 psl.