Skarinys
Skarinis (dar taračkinis) – dzūkų etnografinis rankšluostis su kutais, pašluostė, naudoti virtuvėje, namų buityje. Skariniu uždengdavo duoną ir rauginamų burokėlių statinaitę. Skariniu šluostėsi. Į skarinį susukdavo smulkius į kelionę imamus daiktus ar uždengdavo pintinę. Virtas ar keptas bulves supildavo ant skarinio, patiesto ant stalo. Ant skarinio dėjo iškeptus blynus.
Skariniams gaminti naudodavo iš lininių ar mestų medvilniniais, o ataustų lininiais siūlais audinius. Išėmus audinį iš audimo staklių, galuose likdavo nesuaustų metmenų siūlų. Taupydamos siūlus moterys nukirpdavo gale esančią 50-120 cm, rečiau ilgesnę atraižą. Siūlus suskirstydavo vienodais pluošteliais. Pluoštelius susukdavo ir iš jų surišdavo ar supindavo pinikus (kutus).
Yra užrašytas dzūko Petro Zalansko pateiktas pasakojimas apie taračkinį:[1]
- „Raganos Jono rytą anksti pasikelia, saulei netekėjus, pasiima taračkinį. Tas taračkinis būna tokis keturkampis ir ilgi kutai. Raganos tuo taračkiniu po visų pievų rasas tąso, kad jis pasidarytų visas šlapias. Per kieno pievą pertęsia, iš to kaimyno karvės pieną paima. Ragana, parėjusi namo, tą taračkinį išgręžia drūtai, kad neliktų nė kiek vandenio. Paskui tą vandenį atiduoda savo karvėm išgerti. O tą taračkinį pakabina ant sienos, pasistato kibirą, tuos kutus traukia kaip karvės spenius, o karvių tų mini plauką margė, juodė, žaloji kokio būna plauko tų kaimynų karvės. Žmonės taip sako, kad raganos primelžia kelis kibirus pieno. Dar ne viskas. Po kiek laiko tos raganos pasiima tą taračkinį ir stengiasi suduoti tom karvėm, katrų ji pieną valgys“.
Etimologija redaguoti
Skarinis, taip pat skarinys, skaročius (blrs. скарач) yra vienas iš lituanizmų dabartinėje baltarusių kalboje,[2] reiškiantis rankšluostį indams.[3]