Atverti pagrindinį meniu

Koordinatės: 54°52′34″ š. pl. 25°34′43″ r. ilg. / 54.87611°š. pl. 25.57861°r. ilg. / 54.87611; 25.57861

Skališkių uola
Oloje sudėti katalikiški paveikslėliai ir statulėlės

Skališkių (arba Liucionių) uola Lietuvos Respublikos geologijos paminklas. Tai keli geologiniai objektai viename: 1) ola arba urvas, 2) konglomerato uola, ir 3) nuo jos lašantis šaltinis. Uola yra Neries dešiniajame krante, šalia kaimo turizmo sodybos „Neries Vila“ [2], griovoje, miške už kelių šimtų metrų nuo Skališkių kaimo prieš upės srovę. Uolos papėdėje, prie pat upės, yra dar vienas šaltinėlis, ištekantis iš po akmens.

Pavadinimo kilmėKeisti

Skališkių uola dar vadinama Šventąja ola, uola ar atodanga, arba tiesiog skála. Arba pažymima pagal artimiausio kaimelio kitą pavadinimą – Liucionių ola. O dėl iš jos lašančio požeminio vandens ji žinoma ir kaip šaltinis – Verkianti ola. O pats Skališkių vietovės vardas, matyt, kilęs nuo žodžio uola (lenk. skała). Dar vadinama „verkiančia ola“.[1]

GeologijaKeisti

Skališkių uola – tai į konglomeratą susicementavusio žvyro luitas. Žvyro sluoksniuotumas ryškiai matomas. Jis čia sudaro didelius klodus, kaip ir priešingoje upės pusėje Skersabalių žvyro karjero telkinyje, o susiklostė čia tirpstant ledynams. Vėliau iš didelių ledyno tirpsmo vandenų likus tik nedideliam srautui – Neries upei – susiaurėjus ir besigilinant savo vagą, žvyro sluoksniai buvo atidengti ir čia prasidėjo gausus šaltiniavimas. Upės šlaituose išsiliejantis gruntinis vanduo patiria slėgio ir temperatūros kitimą, dėl ko jame esantys ištirpę karbonatai iškrenta į nuosėdas. Jie sluoksnyje, plona juostele apgaubdami smėlio smilteles ir žvyro apvalainukus, kaupiasi, kol užpildo visas tuštumas ir poras. Taip buvusios palaidos ir birios nuogulos tapo patvariomis ir kietomis uolienomis. Ola po juo susidarė vėliau, kai šlaito griova gilėjo. Vasarą vanduo nuo konglomerato laša nuolat. Besisunkiantis vanduo žemiau uolos išplovė žemes ir taip susidarė net iki 3 m aukščio bei iki 6 m horizontalaus į šlaitą gylio ola. Jos plotis ~15 m, aukštis ~2 m, gylis ~5 m. Žiemą oloje susidaro ledo stalaktitai ir stalagmitai, išryškindami tas vietas, pro kurias vanduo prasisunkia labiausiai. Tokių olų Lietuvoje yra vienetai. Kitas panašus objektas – Čiobiškio urvas.

IstorijaKeisti

Uolą esant žinojo jau Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kuris, profesoriaudamas Vilniaus akademijoje, keliavo po Nemenčinės apylinkes. Tai buvusi piligrimystės vieta, pro kurią eidavo kelias link Vilniaus Aušros vartų. Vietiniai mini, kad XIX a. virš uolos stovėjusi koplyčia ar didelis kryžius. Uolą aprašė grafas E. Tiškevičius savo ekspedicijos Nerimi ataskaitoje.[2]

PadavimaiKeisti

Padavimas byloja, kad kažkokiai į šią vietą atvykusiai poniai krentančiu uolos vandeniu savo šuniukui akis išplovus, vanduo prarado galią žmonėms padėti. Antrasis padavimas pasakoja, kad vienas įdomumo apimtas sielininkas panoro nusilaužti uolos gabalą ir su savimi pasiimti, tačiau jo plaustas ėmė skęsti, neleisdamas priartėti.[3]

ŠaltiniaiKeisti

  1. Semaškaitė, I., „Dvarai. Spindesys ir skurdas“. Vilnius, „Algimantas“, Tėviškės trauka, 2008.
  2. Saarmann, S. 2009. Ką pasakoja Skališkių ola? Mokslas ir gyvenimas. Nr. 1 (603). p. 38-40.[1]
  3. 3. Tyszkiewicz, Konstanty. Neris ir jos krantai: hidrografo, istoriko, archeologo ir etnografo akimis. Vilnius, 1992, p. 180–190.