Santa Ana de Koras
Santa Ana de Koras (isp. Santa Ana de Coro) arba tiesiog Koras – miestas šiaurės vakarų Venesueloje, prie Paragvanos pusiasalio pietinio galo; Falkono valstijos sostinė. Pro miestą eina Puerto Kabeljo-Marakaibo plentas, Punta Fiko-Maporos plentas. Veikia Chosė Leonardo Čirino oro uostas. Verčiamasi prekyba, paslaugomis, turizmu, aptarnaujamos naftos bendrovės, esančios Paragvanos pusiasalyje. Yra 11 universitetų.
Santa Ana de Koras Santa Ana de Coro | |
---|---|
Koro senamiestis | |
Laiko juosta: (UTC-4:30) | |
Valstybė | Venesuela |
Valstija | Falkonas |
Įkūrimo data | 1527 m. |
Gyventojų | 231 600 |
Plotas | 44 km² |
Tankumas | 5 264 žm./km² |
Altitudė | 17 m |
Vikiteka | Santa Ana de Koras |
UNESCO | (angl.) (pranc.): 658 |
Istorija
redaguotiSanta Ana de Koras įkurtas ispanų kolonistų 1527 m.[2] Vėliau gyvenvietę užėmė vokiečiai, paskelbę Mažosios Venecijos sostine, ir bandė pradėti Amerikos kolonizaciją, bet apie 1550 m. buvo išvyti ispanų. 1806 m. miestą užėmė Amerikos nepriklausomybės kovų didvyris Fransiskas de Miranda.
Paveldas
redaguotiSanta Ana de Koras pasižymi savo vertinga architektūra. Miestui būdingas kolonijinės architektūros stilius, daliai pastatų būdingas pusiau arabiškas mudecharo stilius. Gatvės grįstos akmenų skalda. Yra keletas bažnyčių, nedidelė sinagoga, senos žydų kapinės. 1993 m. Koro senamiestis bei gretimas La Vela de Koro uostamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tačiau 2005 m. pateko į rizikos objektų grupę, kadangi daug senųjų miesto pastatų pastatyti iš plaučplyčių ir yra jautrūs lietui todėl nukentėjo nuo praūžusių smarkių liūčių. Be to, pavojų kelia kai kurie miesto plėtros planai.
Tuoj į šiaurę nuo miesto yra Medanos de Koro nacionalinis parkas, kuriame saugoma unikali kopų zona. Į vakarus nuo Koro yra Urmako fosilijų kasyklos, o į pietus – Falkono kalnagūbris.
-
Šv. Pranciškaus bažnyčia
-
Kolonijinis pastatas
-
Senamiesčio gatvė
Šaltiniai
redaguoti- ↑ VENEZUELA: Cities & Towns
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 227