Salų įlanka
35°12′ p. pl. 174°10′ r. ilg. / 35.200°š. pl. 174.167°r. ilg.
Salų įlanka (angl. Bay of Islands, maor. Tokerau) – Ramiojo vandenyno įlanka ties šiauriniais Naujosios Zelandijos Šiaurės salos krantais. Susidariusi vandenynui užliejus buvusį upės slėnių tinklą. Su vandenynu jungiasi 18 km pločio sąsiauriu tarp Breto kyšulio rytuose iki Vikivikio kyšulio vakaruose. Įlankos kranto linijos ilgis siekia ~800 km, joje yra apie 150 salų[1] (didžiausios – Urupukapuka, Moturua, Moturoa, Motuarohija, Motukiekijė, Vaevaetarėja ir kt.).
1769 m. Salų įlanką pasiekė pirmasis europietis – Džeimsas Kukas. Po trejų metų prancūzų keliautojas Marionas Diufrenas (Marion du Fresne) Moturoa saloje įkūrė trumpai gyvavusią gyvenvietę. 1814 m. Reverendas Samuelis Marsdenas Salų įlankoje įkūrė pirmą nuolatinę europiečių gyvenvietę Naujojoje Zelandijoje – Rangihoua. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje įlankoje dažnai apsistodavo banginių medžioklės laivai. 1840 m. Salų įlankoje pasirašyta Vaitangio sutartis tarp britų ir maorių, Rasele įkurta pirmoji Naujosios Zelandijos kolonijos sostinė.[1]
Dabar Salų įlanka – populiari kurortinė teritorija. Čia įsikūrę Vaitangio sutarties namai, užsiimama giliavandene žvejyba, medžiokle, apylinkės pasižymi vaizdingais kraštovaizdžiais. Pagrindinės pakrančių gyvenvietės – Raselas, Paihija, Kerikeris. Urapukapuka yra turistinis centras, o Opua įrengtas giliavandenis uostas.[1]
-
Salų įlankos reginys -
Salų įlankos Taupirio įlanka šiaurės rytuose -
Įlanka ties Vaitangiu -
Įlankos žemėlapis
.jpg)
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 Bay of Islands. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
