Sado aukso ir sidabro kasyklos

Įėjimas į aukso kasyklos muziejų.

Sado aukso ir sidabro kasyklos (jap. 佐渡金銀山 = Sado kinginzan) – aukso ir sidabro kasyklos Japonijoje, Nijigatos prefektūroje, Sado salos vakarinėje dalyje. Išskiriamos trys pagrindinės: Aikavos aukso ir sidabro kasykla, Curuši sidabro kasykla ir Nišimikavos aukso kasykla.

XIX a. graviūra, vaizduojanti įėjimus į Sado kasyklas.

Kad Sado saloje aptinkama aukso mini jau XI a. rašytiniai šaltiniai. Manoma, kad auksas tuo metu buvo randamas upių išplautame grunte. Vienoje tokių vietų buvo įkurta pirmoji aukso kasykla – Nišimikavos, veikusi iki 1872 m. Vėliau, 1542 m., pradėjo veikti Curuši sidabro kasykla, uždaryta iš karto po karo – 1946 m. Paskutinė iš trijų pagrindinių kasyklų buvo Aikavos, įkurta 1600 m. ir veikusi ilgiausiai, iki 1989 m.

Visos kasyklos Edo laikotarpiu priklausė Tokugavos šiogūnui, kasyklos darbuotojai daugiausiai buvo į salą ištremti kaliniai. Tuo metu iš kasyklų kasmet būdavo išgaunama iki 400 kg aukso ir iki 25 000 kg sidabro. Po Meidži restauracijos kasyklos nacionalizuotos, o 1896 m. parduotos Mitsubishi korporacijai. Japonijos imperijai sunaudojant vis daugiau vietinių išteklių bei modernizacijos dėka įdiegus naujausią to meto kalnakasybos įrangą, intensyviausia kasyklų veikla vykdyta 1937–1943 metais. Aukso išgavimas per metus siekė 800–1600 kg, sidabro – apie 25 000 kg. Po Antrojo pasaulinio karo metalų išgavimas gerokai sulėtėjo, paskutinė kasykla dėl per mažo pelningumo buvo uždaryta 1989 m.

Šiuo metu kasyklos veikia kaip muziejus, kuriame galima pamatyti kasyklos tunelius, senąją ir moderniąją įrangą, kalnakasių darbo sąlygas ir pan.