Rečionių apylinkė
54°52′š. pl. 24°31′r. ilg. / 54.87°š. pl. 24.52°r. ilg.
.svg){kind=small} Rečionių apylinkė
| ||
| Centras | Rečionys | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Žaslių valsčius | |
| Apskritis | Kaišiadorių apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Kaišiadorių rajonas (1950–1963) | |
| Sritis | Kauno sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Kaišiadorių apylinkės seniūnija | ||
Rečionių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas vidurio rytų Lietuvoje.
Istorija
redaguotiApylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Žaslių valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Kaišiadorių rajonui.[2] 1954 m. prijungtos Kiemelių apylinkė ir dalis Ilgakiemio apylinkės, o dalis Rečionių apylinkės prijungta prie Vilkiškių apylinkės ir Žaslių apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Rečionių apylinkė prijungta prie Kaišiadorių apylinkės.[3]
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) |
„Tiesos“ kolūkis, Kaišiadorių tarybinis ūkis ir Kaišiadorių MTS [4] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) |
52,44 | „Tiesos“ kolūkis, „Taikos“ kolūkis, Kaišiadorių tarybinis ūkis [5] | 21 kaimas, 4 vienkiemiai, 1 sodyba | |
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 33
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 4
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 11–12
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 15
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 126