Ramzis II
Egipto faraonas
Ramzio II skulptūra
Devynioliktoji Egipto dinastija
Gimė Nežinoma
Gyven. vieta Pi Ramzis
Tautybė Egiptietis
Tėvai Setis I, karalienė Tuja
Sutuoktinis (-ė) Nefertarė, Izetė
Vaikai Princas Ramzis, Pareherwenemef, Khaemweset, Marenptahas, Merit Amon, Bintanath, Meryatum, Nebetavis.
Egipto faraonas
Valdė ~12791213 m. pr. m. e.
Pirmtakas Setis I
Įpėdinis Merenptahas

Ramzis II (arba Ramzis Didysis; valdė apie 12791213 m. pr. m. e.) – trečiasis 19-osios Egipto dinastijos valdovas. Pastatė Pi-Ramzio miestą – naująją sostinę, Ramezėjaus milijonų metų šventyklą, dvi Abu Simbelio šventyklas (amžinos meilės su Nefertare simbolis) ir užbaigė Luksoro Ka šventyklą.

Ramzis II į sostą atėjo būdamas 20 metų ir valdė Egiptą 67 metus.[1]

Ramzis II buvo Sečio I sūnus. Ketvirtaisiais valdymo metais jis vykdė karinę kampaniją Finikijos ir Kanaano pakrantėse. Grįžtant iš šio žygio buvo palikta įrašų Bible, Tyre ir kitur. Penktaisiais valdymo metais Ramzis II atakavo Kadešo miestą Sirijoje. Jo kariuomenė buvo išskirta į dvi dalis. Pirmoji, vadovaujama Ramzio II, papuolė į hetitų karaliaus Muvatalio II spąstus prie Kadešo ir antroji kariuomenės dalis vos spėjo atvykti į Kadešo mūšio vietą išgelbėti faraoną. Pasekoje Ramzis II neužėmė Kadešo ir prarado pietines Sirijos dalis. Sekančiais metais jis daug kariavo dėl įtakos su hetitais Artimuosiuose Rytuose iki 21-ųjų savo valdymo metų, kai buvo sudaryta taikos sutartis su hetitų karaliumi Hatušiliu III. Abi valstybes išvargino šie karai ir kylanti Asirija tapo nauju varžovu. Buvę priešininkai virto draugais ir Hatušilis III išleido vieną savo dukterų už Ramzio II, egiptiečių gydytojai dirbo hetitų valdovo dvare. 40-aisiais valdymo metais Ramzio II sūnūs surengė baudžiamąjį karo žygį į Nubiją prie trečiojo Nilo slenksčio nuraminti maištaujančius. 44-aisiais metais Nubijos vicekaralius surengė žygį į netoliese buvusią oazę, iš kurios parsivedė vergų. Įrašai iš Ramzio II fortų Libijos pasienyje rodo, kad faraonas ten irgi vykdė karinę veiklą maždaug tuo pat metu, bet daugiau žinių apie tai nėra. Likęs Ramzio II ilgas viešpatavimas buvo taikus.

Senovės Egipto istorijoje Ramzis II pastatė daugiau monumentų nei bet kuris kitas faraonas. Jo statybos nusitęsė apie 1900 km palei Nilą, nuo Napatos Nubijoje iki upės deltos. Nilo deltos rytinėje dalyje jis pastatė Piramzio miestą, Heliopolyje keletą obeliskų, Memfyje Didžiąją vakarinę sieną ir keletą šventovių, šventyklas Herakleopolyje ir pilną šventyklos kompleksą Abydose, kuriame dar praplėtė Sečio I ir Ozyrio šventyklas. Tėbuose jis užbaigė Didžiąją hipostilinę salę Karnake ir pastatė piloną su pirmuoju kiemu Luksoro šventykloje. Kitame Nilo krante Tėbuose jis pastatė savo laidojimo šventyklą − Ramezėjų, koplytėles savo motinai Tujai ir žmonai Nefertarei, abiejų jų bei kitų žmonų kapus Karalienių slėnyje. Karalių slėnyje įrengtas Ramzio II kapas (KV7) ir didžiulis požeminis mauzoliejus jo sūnums (KV5). Abu Simbele prie geografinės Egipto ir Nubijos sienos uoloje iškirstos dvi šventyklos, dedikuotos Ramziui II ir karalienei Nefertarei.

Ramzis II turėjo dvi principines žmonas: Nefertarę ir Isitnoftret. Vėlesniais metais jis vedė hetitų princeses bei savo paties dukteris. Jis susilaukė 48 ar 50 sūnų ir tarp 38 ir 54 dukterų, nors tikriausiai šie skaičiai yra minimalūs. Jo sūnus Chaemvasetas tapo Pta žyniu Memfyje ir siekė išsaugoti Egipto praeities atminimą: žymėjo piramides tekstais, atnaujindavo aukų sąrašus ir vykdė kasinėjimus. Ramzis II pergyveno daugelį savo potencialių įpėdinių. Jį soste pakeitė tryliktasis sūnus Merenptachas. Gyvenimo metu faraonas organizavo savo paties iki tol Naujosios karalystės laikotarpiu neregėtą garbinimą. Šventyklose aptikta daugybė kolosalių Ramzio II skulptūrų ir jų liekanų. Ramzio II autoritetas buvo toks didelis, kad devyni vėlesni faraonai prisiėmė Ramzio vardą jo garbei. Ramzio II mumija rasta 1881 m. karališkųjų mumijų slėptuvėje prie Deir al Bachri ir perkelta į Kairo muziejų.

Galerija redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Norman Bancroft Hunt, Living in Ancient Egypt, Chelsea House Publishers, p. 33, ISBN 978-0-8160-6338-3