Pusryčiai ant žolės
| „Pusryčiai ant žolės“ | |
|---|---|
| |
| Menininkas | Eduaras Manė |
| Metai | 1862−63 m. |
| Meno kryptis | realizmas |
| Medžiagos, technika | drobė, aliejus |
| Matmenys | 208 × 264,5 cm |
| Miestas (vieta) | Paryžius, .svg){kind=small} Prancūzija
|
| Muziejus | Orsė muziejus |
Pusryčiai ant žolės (pranc. Le Déjeuner sur l'herbe) – vienas žymiausių prancūzų dailininko E. Manė (1832−1883) paveikslų, žymintis moderniosios dailės pradžią.
Apie paveikslą redaguoti
Paveikslą „Pusryčiai ant žolės“ Eduaras Manė nutapė 1862−63 m. ir pasiūlė Paryžiaus Salono parodai. Žiuri kūrinį atmetė. Kadangi tais metais Salono žiuri atmetė labai daug kūrinių, kilus dailininkų nepasitenkinimui imperatorius Napoleonas III leido surengti atskirą parodą, pavadintą Atmestųjų salonu (ar Atstumtųjų salonu, pranc. Salon des Refusés). Šioje parodoje „Pusryčiai ant žolės“ sukėlė skandalą. Paveiksle vaizduojami du apsirengę vyrai ir dvi moterys – viena nuoga sėdinti, kita besimaudanti kūdroje, iškylos gamtoje metu. Kūrinio kompozicija paimta iš Rafaelio dizaino „Pario teismo“, žinomo iš Markantonijo Raimondžio graviūros. Tema nėra neįprasta dailėje − du apsirengę vyrai ir dvi nuogos moterys pavaizduotos Luvre esančiame paveiksle „Pastoralinis koncertas“ (priskiriamas Ticianui ar Džordžonei).
„Pusryčių ant žolės“ naujoviškumas pasireiškė tuo, kad E. Manė panaudojo klasikinę temą ir ją pavaizdavo šiuolaikiška, vykstančia tų laikų Prancūzijoje, su veikėjais, apsirengusiais to laikmečio drabužiais. Paveikslui pozavo E. Manė pažįstami: sėdinti moteris − Viktorina Meran, vyras su lazda − E. Manė brolis Eženas, kitas vyras − tikriausiai skulptorius Ferdinandas Lenhofas.[1] Moteris tarsi flirtuodama žiūri tiesiai į paveikslo žiūrovą. Paveikslas susilaukė daug kritikos ir pasityčiojimo. Sėdinti moteris pavaizduota ne kaip antikinė gražuolė, šalia jos vyras bjauriu, o besimaudanti moteris yra neproporcingai didelė. „Pusryčiai ant žolės“ laikomas pirmuoju paveikslu, kuriame jaučiamas aiškus atitrūkimas nuo klasikinės Vakarų dailės tradicijos ir jis laikomas moderniosios dailės pradžia.
Paveikslą 1878 m. už 2600 frankų iš tapytojo įsigijo dainininkas Žanas Forė. Jį vienaip ar kitaip replikavo Klodas Monė, Polis Sezanas ir Polis Gogenas. 1906 m. paveikslą valstybei padovanojo Etjenas Moro-Nelatonas ir jis buvo eksponuojamas Paryžiaus dekoratyviosios dailės muziejuje. 1934 m. perkeltas į Luvrą. Nuo 1986 m. eksponuojamas Orsė muziejuje Paryžiuje. 1950-aisiais ir 1960-aisiais Pablas Pikasas sukūrė 150 piešinių, 27 tapybos darbus, 18 studijų ir 5 skulptūras „Pusryčių ant žolės“ tema.[2]
Susiję kūriniai redaguoti
-
-
„Pario teismas“, XVI a. pradžia, aut. Markantonijus Raimondis pagal Rafaelį
