Pranašas

Pranašas (sen. gr. προφήτης = prophḗtēs, arab. نبي = nabī, hebr. ‏נָבִיא‏‎ = nāvî, akad. 𒀭𒀝) – asmuo, laikomas turinčiu tiesioginį sąryšį su dievybe, kalbantis jos žodžiais, esąs tarpininkas tarp antgamtiško šaltinio ir žmonių. Pranašo institucija labiausiai paplitusi Vidurinių Rytų (ypač abraominėse religijose) – judaizme, islame, krikščionybėje, manichėjizme, bahaizme, zoroastrizme, Mesopotamijos religijose.

Pranašas Zaratustra (III a., Dura Europas)

Judaizmas

Senajame Testamente pranašas yra Dievo įkvėptas žmogus, skelbiantis jo valią ir žodžius žmonėms. Pirmieji pranašai buvo Abraomas ir Mozė. Vėlesni pranašai, mokantys izraelitus ir perduodantys jiems Dievo žodį, yra Jozuė, teisėjai, pranašės Debora, Noadija, Hulda, Mirjama. Samuelio ir Karalių knygose minimi ir pavieniai pranašai, ir pranašų grupė. Skiriasi ir jų pranašystės. Pirmuoju tikruoju pranašu laikomas Samuelis. Svarbūs pranašai yra Natanas, Gadas, su Baalo kultu kovoję pranašai Elijas ir Eliziejus. Nuo VIII a. pr. m. e. atsiranda vadinamieji „rašantieji pranašai“, kurių pranašystės buvo susijusios ne su atskirais įvykiais, o su visa tauta – kaip didieji pranašai minimi Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ir Danielius. Taip pat buvo ir mažieji pranašai – Ozėjas, Joelis, Amosas, Abdijas, Jona, Michėjas, Nahumas, Habakukas, Sofonijas, Agėjas, Zacharijas ir Malachijas. Pasibaigus Babilono tremčiai, pranašų vaidmuo judaizme sumenko. Rabinistiniame judaizme atsirado amžiaus be pranašų nuostata, pasak kurios, pranašystės baigėsi Ezros gyvenamuoju laikotarpiu.

Kitos abraominės religijos

Daugelis kitų abraominių religijų kilo sulig vieno pranašo apsireiškimu. Jėzus Kristus laikomas pirmuoju ir paskutiniuoju krikščionybės pranašu, taip pat Muchamadas islame. Sunitai Muchamadą pripažįsta esant paskutiniuoju pranašu, neturinčiu vietininko žemėje, tuo tarpu šiitų tikėjimas Alacho paslėptuoju imamu turi eschatologinės pranašystės bruožų. Visgi, islame būta vėlesnių pranašų, kurių didžioji bendruomenės (umos) dalis nepripažino, tad jų mokymai tapo pradžia naujoms religijoms ar atšakoms – Mirza Ali Mochamedas pradėjo babizmą, Mirza Chuseinas Ali – bahaizmą, Mirza Ghulamas Achmadas – achmadijos judėjimą.

Krikščionybės, gnosticizmo ir zoroastrizmo elementus savo mokyme sujungė pranašas Manis, pradėjęs manicheizmą.

Įvairūs pranašai iškildavo ir krikščionybės istorijoje – ankstyvojoje krikščionybėje būta daug pasekėjų, pasižymėjusių pranašavimais. Kai kurių tokių pranašų mokymai nebūdavo pripažįstami Bažnyčios, todėl tapo atskirų srovių mokymais (pvz., pranašų Montano, Novaciano, Donato Didžiojo). Dalis protestantiškų krikščionybės atšakų, ypač įsikūrusios JAV, pripažįsta, kad pranašavimo dovana gali būti suteikta ir šių laikų žmonėms. Žymiausia iš tokių yra Pastarųjų dienų šventųjų Jėzaus Kristaus bažnyčia, savo prezidentą laikanti esant pranašu. Taip pat pasekėjų pranašais laikomi adventizmo pradininkas Viljamas Mileris, Septintosios dienos adventinstų pradininkė Elen G. Vait, Dovydo šakos įkūrėjas Bendžaminas Rodenas ir kt.

Kitose religijose

Panašios į pranašo pozicijos žinomos Mesopotamijos religijose – Šumero ensiai ir lugaliai ritualų, pranašiškų ženklų ir maldų pagalba interpretuodavo ir skelbdavo dieviškąją valią. Nors senovės Mesopotamijos pranašų mokymai neišsirutuliojo į teologines doktrinas, jie davė impulsą pranašų institucijos plėtotei.

~VI a. pr. m. e. gyvenęs persų pranašas Zaratustra reformavo senąjį iranėnų tikėjimą, iškėlęs Ahūrą Mazdą kaip aukščiausiąjį dievą. Zartustros kaip Dievo išrinktojo, perduodančio dievišką žinią žmonijai modelis perimtas vėlesnių pranašų.

Pranašo institucija būdinga daugeliui naujųjų religinių judėjimų (pvz., Thelema, teosofija ir kt.).